Visoje Lietuvėlėje vasarą vyksta daug teminių švenčių: agurkų fiesta, tulpių žydėjimo, stintų ir t.t. Neatsilikdami nuo mados šventę sugalvojome ir mes. Grandiozinę „Svogūnų rovimo šventę“. Kartu bus atliktas visuomenei naudingas darbas.
Fejerverkų nutarėme atsisakyti, kas negąsdintume nėščių Ramanauskienės vištų. Seniūnas Ričardas Liūtaširdis užsakė batutą, Ž.ū. firma pažadėjo koncertą. Agronomas pasiūlė užpirkti koncertuoti Mino arba Nedą. Piestu stojo fermos vedėjas:
- Durniai, tiek pinigo. Pirkim Minedą, bus tas pats, tik dvigubai pigiau[v1] ...
Galų gale, buvo apsistota ties Šeduvos Bernais – tuo pačiu padės ir svogūnus nurauti.
Vietinė kavinė „Pas Aldoną“ buvo prigąsdinta paremti dirbtine degtine ir natūraliomis dešrelėmis.
Šventė prasidėjo anksti, nes laukė dideli darbai...
Atidarymas prasidėjo nuo perfomanso – į sceną įvedė paskutinę gyvenvietės Veroniką, išrengė iki ribos tarp erotikos ir pornografijos, simboliškai ištrynė veidą svogūnų sunka. Ji atliko liaudies dainą „Oi graudu, graudu buvo tą ankstų, ankstų rytą...“ ir nuėjo Zaranskienės prūdo link... Kažkodėl neplojo tik klebonas ir mano geriausias draugas Lietutis.
Tvyrant sodriam svogūnų tvaikui, sveikinimo kalbą sakyti pakilo seniūnas Ričardas Liūtaširdis. Pradėjęs mintimis apie Lietuvos užsienio politiką seniūnas nuo tvaiko apsiverkė tiek, kad nebegalėjo tęsti. Plojo visi.
Lietuvių liaudies raudas atliko Kaminskienė su dukterimi Kurte, neseniai patyrusios grubų smurtą artimoje aplinkoje. Abiejų paakiai švietė natūraliai išdaužyti Ukrainos vėliavos spalvomis. Pagal nuosprendį jos dabar tris mėnesius negalėjo artintis prie trobos arčiau kaip 150 m, nors troboje miegojo vargšas alkanas ir girtas Kaminskas.
Kadangi vaikams vyko telefoninių žaidimų konkursas, ant batuto šokinėjo pensininkų klubo „Bočiai“ kolektyvas ir greitai batutas buvo pradurtas kažkieno iškritusiais dirbtiniais dantimis.
Atvyko Šeduvos Bernai, bet jie nenorėjo rauti svogūnų, norėjo tik pagerti, padainuoti ir pasigraibyti su vietinėmis mergomis. Mergos sutiko.
Laukas buvo gražiai paruoštas – svogūnų vagos apipintos erškėčių vainikais, kiekvienos vagos gale stovėjo po butelį. Turėjo prasidėti darbinė šventės dalis...
Iš šiaurės rytų pusės kaip kiaulių maras artėjo didelis Lietuvos nacionalinių galvijų - stumbrų būrys. Jų gretas, pralaužę koncertiną, buvo papildę invazinės baltarusių rūšies imigrantai. Girdėjosi daugiakalbis baubimas. Visi šventės dalyviai ir svečiai sulipo į Vyšnių Sodą. Tada iš padangių skutamuoju skridimu juos atakavo pulkai strazdų. Konkurentai. Verkti ėmė net ištvermingiausieji.
- Saugokit karves:- sukliko fermos vedėjas. Tuo tarpu karvės, pakėlusios uodegas, ramiai rupšnojo žolę.
- Šiukštu, negąsdinkit stumbrų – jie yra saugomi Raudonos knygos;- iš aukščiausios vyšnios suriko seniūnas.
- Negąsdinsim;- choru iš medžių atsakė seniūnijos vyrai. Ir niekas jų nebeskirstė į pašalpinius, verslininkus ir tarnautojus – stichijos akivaizdoje visi buvo vienodi.
Banda apsistojo šventinių svogūnų lauke. Vyrai verkė, išgirdę dūžtančius butelius, moterims buvo gaila sutryptų svogūnų. Ūkininkai šaukė, kad valdžia turi atlyginti nuostolius, kitaip statys žalius kryžius, seniūnas tylėjo, nes artėjo savivaldybių rinkimai.
Banda pasiliko svogūnų lauke ilgam. Po kurio laiko į vyšnias sulipę gyventojai ėmė ruoštis nakčiai. Susižavėjimo ovacijomis buvo sutiktas Valinskienės poelgis, kai ji, nebodama gamtos gaivalo, visos bandos akivaizdoje išlipo iš vyšnios, nubėgo namo ir atnešė Valinskui apklotėlį. Pasiaukojančia meile žavėjosi net stumbrai. Klebonas sukalbėjo vakarinę maldą ir visi pasiruošė miegui. Žemę apgaubė sutemos..
Buvau pakviestas plaukti upe dvivietėmis valtelėmis. Kadangi nekenčiu pastovaus žmonos burbuliavimo, imti ją į žygį atsisakiau, tai priverstinai gavau vežtis šunį, nes žmona išvažiavo pas mamą ir nebuvo kur jo dėti.
Sulipome į valteles, kur buvęs, kur nebuvęs, atsirado geriausias draugas Lietutis.
- Priimk mane pas save į valtį.
- O tai tu su žmona?
- Žmona susitiko klasioką, tai paprašė, kad nori su juo kartu plaukti... dalinsis prisiminimais ir t.t., pasidaviau.
- Plaukiam, tik pas mane dar šuo.
- Oho, koks didelis... aviganis?
- Arkliaganis. Dresuotas.
- Kaip nors tilpsim.
Išplaukėm. Už posūkio pasigirdo:
- Eik tu na...
- Žvejys. Lydeka nutrūko;- paaiškino Lietutis.
- Eik tu na,.. kur..., bl..., užkniso...
- O tam nebe pirma nutrūko.
Žvejų balsai nutolo. Pakeliui Lietutis papasakojo apie plaukiančiųjų sudėtį.
- Pirmoje valtyje plaukia seniūnas Ričardas Liūtaširdis ir kaimo bendruomenės pirmininkė Izaura. Pas juos - GPS. Iš viso, plaukimas yra finansuojamas iš ES lėšų, pagal laimėtą projektą. Antroje valtyje plaukia tautodailininkas Anušauskas.
- Bet jo žmona iš pažiūros labai rami ir tyli?
- Ne žmona,.. medžio skulptūra – „Undinėlė“. Tašymo kūrinys. Pagal senovines baltų tradicijas jis ją turi palengva prie Vandens stichijos pratinti.
- Supratau. O trečioje valtelėje?
- Trečioje – mano uošvienė.
- Tai gi tavo uošvienė mirusi?
- Čia iš antros santuokos.
- A-a-a. Bet labai jaunai atrodo...
- Normaliai. Mano žmona už mane 12 metų jaunesnė, o ją uošvienė būdama 13-kos pagimdė.
- Aišku, o tas sportiškas vyriškis su ja – tavo uošvis?
- Ne, asmeninis treneris.
- Jerobikos?
- Grupinio nardymo. Toliau valtyje mano žmona su klasioku ir mes. Viskas.
Plaukėme porą valandų. Staiga aš paniškai sušukau:
- Žiūrėk, tarp žolių ministras mūsų nuskendęs plaukioja.
- Ne ministras, čia laikraštis... nuotrauka.
Nusiraminau.
- O, žiūrėk, tavo žmonos klasiokas jau dvi valandas vienas irkluoja, jai eilė būtų irkluot.
- Jie taip susitarė, kad jis vienas eilėje.
- Tai jai nusibos beprotiškai?
- Nieko, turi įsidėjus planšetę, vibratorių... nepasius.
Plaukėme toliau. Šuo ėmė gailiai inkšti.
- Suk prie kranto, reikia šunį pavedžiot.
- Atsiliksim.
- Trumpam. Jis greitai. Pasivysim.
Šuns pralaukėm 20 min. ir nusprendėme plaukti toliau – pasivys krantu... dresuotas.
Vakarop Lietutis užmetė spiningą, gal kas užkibs...
- O tau neatrodo, kad pro tą bokštą jau plaukėm?
- Man atrodo, kad mes jau pusė valandos prie to bokšto stovim. Blem, blizgė už dugno užsikabino, tuoj atkabinsiu.
- Plaukiam greičiau... turim kitus pasivyt.
Po valandos greito plaukimo, pritemus, į telefoną gavau žinutę su stovyklavietės koordinatėmis:
- Ei, mes jau du kilus toliau pasroviui nuplaukėm.
- Tai ten jie nuo kranto mojavo ir šaukė... Galvojau, kaimo bernai kokie...
Pasukome prieš srovę. Jau sutemus išsiropštėm į krantą, palapinės buvo pastatytos, baliukas prasidėjęs. Apie jį nepasakosiu, nes visi puikiai žinot, kaip ten viskas... Ėmė vos, vos brėkšti. Su meškere atėjo Lietutis.
- Eisiu žuvaut... žmona paprašė palikti vienus palapinėje su klasioku... dar turi apie ką pakalbėti, kažką prisiminti. Gal tu gali pas uošvienę į palapinę – viena bijo?..
- O tai treneris?
- Treneris parodė, kaip reikia nardyti. Bet jis moka nardyti tik grupėje. Be grupės pasiklydo. Laukė, laukė visi ilgai panirusio ir nutarė nelaukti – profesionalas – išplauks...
Uošvienės palapinė buvo pastatyta stovyklos pakraštyje, prislinkau.
- Ar galima pas Jus į palapinę?
Tylėjimas visada reiškia sutikimą.
Atsiguliau šalia. Kažkaip abu pasijutom nejaukiai.
- Ar galima Jus apkabinti? Šaltoka juk...
Tylėjimas visada reiškia sutikimą.
Kažkaip pajutau, kad ji visa šalta, nebejuda... pabandžiau užčiuopti pulsą – nėra... Klykdamas iššokau iš palapinės. Visi susirinko prie manęs... pirmoj eilėj uošvienė.
- Jūs gyva? O kas ten palapinėje?
Tautodailininkas:
- Ten „Undinėlė“. Pagal senovines baltų tradicijas aš ją ir prie Žemės stichijos turiu pripratinti.
Nuo upės pasigirdo Lietučio balsas:
- Eik tu na,.. kur..., bl..., užkniso...
Išaušo visai. Parplaukė treneris, parbėgo šuo...
Troleibusas 1 (seksualinis priekabiavimas)
Troleibuse.
- Nachalas. Jūs ką tik ranka palietėt mano užpakalį. Chamas.
- Tai kas čia blogo? O šiaip tai tyčia negalėjau, nes mano ranka buvo užimta - laikė kiaušinius maišelyje.
- Nepasakokite. Tai – ryškus seksualinis priekabiavimas.
- Už užpakalio?.. netyčia?.. manyčiau, kad moterį už priešakio paimti - vadintųsi seksualinis priekabiavimas... bet moterį už užpakalio?.. vyrą tai gal sutikčiau... Tarp kitko, jūs su savo užpakaliu seniai man apie kiaušinius trinatės.
- (Nusijuokia) Tai čia jūsų kiaušiniai tokie kampuoti?
- Jie ne kampuoti, jie – pakuotėse po 10 vnt. Laikyti ant kraiko.
- Tiek to, kaip pirmą kartą, atleidžiu.
- O, sakykit, žiūrėti, tai irgi – priekabiavimas?
- Žiūrint, kur žiūri...
- O tai žvairiems visur galima žiūrėti? Čia jau kvepia diskriminacija.
- Matot, yra išimčių – su tamsiais akiniais taip pat sunku teisme įrodyti, kur jis žiūrėjo.
- Dėl žodinio priekabiavimo, tai pats esu patyręs. Kolegę prie visų darbuotojų pagyriau, kad jos labai gražūs papai... tai ir rankine per galva, ir kokių žodžių prisiklausiau... O aš iš geros valios... komplimentą, tsakant... Dabar pro jos darbastalį antrą kaukę ant akių užsitraukęs einu... kad neišdraskytų... feministė... „pavilionė“ prakeikta.
- (Ji, giliai atsidususi) Jei jau pradėjom šia tema, kaip galvojate, ar uostymas – irgi priekabiavimas?
- Manyčiau, labai svarbu, kur uostai. Mano kaimynė bendrabutyje fūristė buvo. Kai bendroj virtuvėj kopūstus užkaisdavo, tai visas koridorius dyzeliu kvepėdavo. Man tas kvapas labai seksualus.
- ??
- Tai gal galėčiau savo klaidą ištaisyti. Pavyzdžiui, jus pietų pakviesti?
- (Viltingai) Į restoraną?
- Ne, ten mano žmona padavėja dirba. Ot jas tai priekabiauja – ir per užpakalį pilna plaštaka, ir į kampą užspaudę rankomis apie sunkų vedybinį gyvenimą pasakoja... nieko nepadarysi – darbo sutartyje numatyta... Aš jums bendrabutyje galėčiau kiaušinių iškepti...
- Nereikia. Aš – veganė... seksualinė veganė. Man sekančioj lipti...
- Nachalas. Jūs ką tik ranka palietėt mano užpakalį. Chamas.
- Tai kas čia blogo? O šiaip tai tyčia negalėjau, nes mano ranka buvo užimta - laikė kiaušinius maišelyje.
- Nepasakokite. Tai – ryškus seksualinis priekabiavimas.
- Už užpakalio?.. netyčia?.. manyčiau, kad moterį už priešakio paimti - vadintųsi seksualinis priekabiavimas... bet moterį už užpakalio?.. vyrą tai gal sutikčiau... Tarp kitko, jūs su savo užpakaliu seniai man apie kiaušinius trinatės.
- (Nusijuokia) Tai čia jūsų kiaušiniai tokie kampuoti?
- Jie ne kampuoti, jie – pakuotėse po 10 vnt. Laikyti ant kraiko.
- Tiek to, kaip pirmą kartą, atleidžiu.
- O, sakykit, žiūrėti, tai irgi – priekabiavimas?
- Žiūrint, kur žiūri...
- O tai žvairiems visur galima žiūrėti? Čia jau kvepia diskriminacija.
- Matot, yra išimčių – su tamsiais akiniais taip pat sunku teisme įrodyti, kur jis žiūrėjo.
- Dėl žodinio priekabiavimo, tai pats esu patyręs. Kolegę prie visų darbuotojų pagyriau, kad jos labai gražūs papai... tai ir rankine per galva, ir kokių žodžių prisiklausiau... O aš iš geros valios... komplimentą, tsakant... Dabar pro jos darbastalį antrą kaukę ant akių užsitraukęs einu... kad neišdraskytų... feministė... „pavilionė“ prakeikta.
- (Ji, giliai atsidususi) Jei jau pradėjom šia tema, kaip galvojate, ar uostymas – irgi priekabiavimas?
- Manyčiau, labai svarbu, kur uostai. Mano kaimynė bendrabutyje fūristė buvo. Kai bendroj virtuvėj kopūstus užkaisdavo, tai visas koridorius dyzeliu kvepėdavo. Man tas kvapas labai seksualus.
- ??
- Tai gal galėčiau savo klaidą ištaisyti. Pavyzdžiui, jus pietų pakviesti?
- (Viltingai) Į restoraną?
- Ne, ten mano žmona padavėja dirba. Ot jas tai priekabiauja – ir per užpakalį pilna plaštaka, ir į kampą užspaudę rankomis apie sunkų vedybinį gyvenimą pasakoja... nieko nepadarysi – darbo sutartyje numatyta... Aš jums bendrabutyje galėčiau kiaušinių iškepti...
- Nereikia. Aš – veganė... seksualinė veganė. Man sekančioj lipti...
Troleibusas 2 (fizinis priekabiavimas)
Nutiko troleibuse.
- Ko tu į mane žiūri?
- Atleiskit, nesupratau...
- Ko nesupratai? Ko į mane žiūri?
- Aš į Jus nežiūriu.
- Lochas, aš aiškiai matau, kad tu į mane žiūri.
- Tai Jūs irgi į mane žiūrit.
- Ne tavo reikalas, kur aš žiūriu, ožy. Dar pažiūrėsi, kur žiūriu - kai kirsiu...
- Bet aš ne iš blogos valios.
- Iš kur aš žinau? Daug tokių mulių aplinkui.
- Gerai, nežiūrėsiu.
- Bet jau žiūrėjai. Tu žinai, kas aš toks?
- ??
- Man bokseris Petraitis kedus nešioja... kio kušin...
- Tai Jūs geriau prie mergičkų kabinėkitės... juk mėgstat jas... kaip kriaušes... skinti.
- Ne-e-e, tu mane, gaidy, užveikei.
- Tai muškit greičiau ir baigiam.
- Mažai vietos apsisukt. Kirsčiau iš kojikės... kakato...
- Bet aš visai ne į Jus žiūrėjau. Į tą moterį už Jūsų...atrodo, nebloga...
- Į Svietą?.. mano žmoną? Aš tau krabo akis padarysiu – galėsi iš karto į abi gatvės puses žiūrėti. Steroidinis vaizdas.
- Atleiskit, suklydau... nepataikiau...
- Aš pataikysiu... bus proga dantų protezus pasikeist.
Troleibusas sustojo. Kaip žaibas puoliau pro išganingas duris. Troleibusas nuvažiavo...
Apsidairiau... mūsų žvilgsniai vėl susitiko... supratau, kad ilgam...
- Ko tu į mane žiūri?
- Atleiskit, nesupratau...
- Ko nesupratai? Ko į mane žiūri?
- Aš į Jus nežiūriu.
- Lochas, aš aiškiai matau, kad tu į mane žiūri.
- Tai Jūs irgi į mane žiūrit.
- Ne tavo reikalas, kur aš žiūriu, ožy. Dar pažiūrėsi, kur žiūriu - kai kirsiu...
- Bet aš ne iš blogos valios.
- Iš kur aš žinau? Daug tokių mulių aplinkui.
- Gerai, nežiūrėsiu.
- Bet jau žiūrėjai. Tu žinai, kas aš toks?
- ??
- Man bokseris Petraitis kedus nešioja... kio kušin...
- Tai Jūs geriau prie mergičkų kabinėkitės... juk mėgstat jas... kaip kriaušes... skinti.
- Ne-e-e, tu mane, gaidy, užveikei.
- Tai muškit greičiau ir baigiam.
- Mažai vietos apsisukt. Kirsčiau iš kojikės... kakato...
- Bet aš visai ne į Jus žiūrėjau. Į tą moterį už Jūsų...atrodo, nebloga...
- Į Svietą?.. mano žmoną? Aš tau krabo akis padarysiu – galėsi iš karto į abi gatvės puses žiūrėti. Steroidinis vaizdas.
- Atleiskit, suklydau... nepataikiau...
- Aš pataikysiu... bus proga dantų protezus pasikeist.
Troleibusas sustojo. Kaip žaibas puoliau pro išganingas duris. Troleibusas nuvažiavo...
Apsidairiau... mūsų žvilgsniai vėl susitiko... supratau, kad ilgam...
Tyrėja
Kada laikraštis paskelbė konkursą „Neduok, dieve, tokią moterį...“, nusprendžiau dalyvauti ir parašiau straipsnį apie laiptinės kaimynę Zosę Čemodanjamskają, jėgos struktūrų atstovę, slapyvardžiu Lazdynų Ragana.
Kukli, nevalgi, seksuali, brutali,
Realybėje sodina gėles ir nusikaltėlius. Gėles į vazoną, nusikaltėlius – į zoną.
Kartą pagavo nusikaltėlį, kuris pavogė vištą, ir taip prispaudė (sprandą keliu prie žemės), kad su prisipažinimu ištyrė šešias prieš 12 metų įvykdytas ir neištirtas žmogžudystes. Kada perėjo prie nuotolinio darbo, darbovietė namų rūsyje įrengė tardymo kabinetą, kuris dabar dažnai privačiai panaudojamas sadomazochistiniams poreikiams tenkinti. Nuomojamas fiziniams asmenims. Jūsų pačių saugumui ir labui yra įrašinėjama.
Dievina kamerinę muziką – ypač daugiabalsę... iš kelių kamerų vienu metu.
Negali žiūrėti į gėlių varpelių taureles, nes galvoje pradeda skambėti varpai ir traukia prie alkoholio.
Našlaitė pagal vyrą. Mėgino gyventi su draugu, vėliau atsirado antras, trečias, dabar gyvena su keturiais. Draugus renkasi tikslingai: pirmas – mafijozas, antras – teisėjas, trečias – pataloganatomas, ketvirtas – duobkasys. Anksčiau turėtas draugas – „visų galų meistras“ – jau pakasėtas. Be galo, gražiai.
Kūno proporcijos idealios: 90-60-90. Ir tai tik kairė koja. Akyla, nes abi akys – dešinės. Turi tris vaikus „ant popieriaus“, kiti – „vokeliuose“, nes pagal horoskopą – Gegutė, gyvenime – taip pat (ne kukavimo prasme, suprantat).
Patinka greitas lietuviškas seksas – 15min.lt.
Vonioje daugina austres – nelegaliai pardavinėja jas prancūzams, taip pat perlus, pelus ir perus (grandinėlė). Turi du augintinius – krokodilą Ingridusą ir lakštutę Agniešką. Šeria pažadais.
Apdovanota. Yra Kapučino Ordino kavalierė ir turi buvusio vidaus reikalų ministro vardinius triusikėlius.
Netyčia baigiau. Daugiau tokių Moterų ir gyvenimas virstų rojumi!
Kukli, nevalgi, seksuali, brutali,
Realybėje sodina gėles ir nusikaltėlius. Gėles į vazoną, nusikaltėlius – į zoną.
Kartą pagavo nusikaltėlį, kuris pavogė vištą, ir taip prispaudė (sprandą keliu prie žemės), kad su prisipažinimu ištyrė šešias prieš 12 metų įvykdytas ir neištirtas žmogžudystes. Kada perėjo prie nuotolinio darbo, darbovietė namų rūsyje įrengė tardymo kabinetą, kuris dabar dažnai privačiai panaudojamas sadomazochistiniams poreikiams tenkinti. Nuomojamas fiziniams asmenims. Jūsų pačių saugumui ir labui yra įrašinėjama.
Dievina kamerinę muziką – ypač daugiabalsę... iš kelių kamerų vienu metu.
Negali žiūrėti į gėlių varpelių taureles, nes galvoje pradeda skambėti varpai ir traukia prie alkoholio.
Našlaitė pagal vyrą. Mėgino gyventi su draugu, vėliau atsirado antras, trečias, dabar gyvena su keturiais. Draugus renkasi tikslingai: pirmas – mafijozas, antras – teisėjas, trečias – pataloganatomas, ketvirtas – duobkasys. Anksčiau turėtas draugas – „visų galų meistras“ – jau pakasėtas. Be galo, gražiai.
Kūno proporcijos idealios: 90-60-90. Ir tai tik kairė koja. Akyla, nes abi akys – dešinės. Turi tris vaikus „ant popieriaus“, kiti – „vokeliuose“, nes pagal horoskopą – Gegutė, gyvenime – taip pat (ne kukavimo prasme, suprantat).
Patinka greitas lietuviškas seksas – 15min.lt.
Vonioje daugina austres – nelegaliai pardavinėja jas prancūzams, taip pat perlus, pelus ir perus (grandinėlė). Turi du augintinius – krokodilą Ingridusą ir lakštutę Agniešką. Šeria pažadais.
Apdovanota. Yra Kapučino Ordino kavalierė ir turi buvusio vidaus reikalų ministro vardinius triusikėlius.
Netyčia baigiau. Daugiau tokių Moterų ir gyvenimas virstų rojumi!
Žmona
Viskas prasidėjo tada, kai nuo seniūno Ričardo Liūtaširdžio pabėgo žmona. Ne tai, kad bėgte, bet su daiktais ir virtuvės reikmenimis, kas labiausiai skaudino.
Kadangi šaltesniu ir karantino metu seniūnijoje buvo mažiau darbų, pradinis liūdesys buvo paskandintas velvetinio viskio dėžėje, vėliau į įvykį imta žiūrėti filosofiškai. Konsultacijoms buvo pakviestas žymus kaimo filosofas Lietutis, kurio filosofiniai sugebėjimai geriausiai atsiskleisdavo alkoholinio transo būsenoje, už ką jis buvo labai gerbiamas Minesotos būrelyje „Nutrūkusi srovė“.
Lietutis buvo kategoriškas;- dvi pagrindinės priežastys, dėl ko bėga žmonos, yra pinigai ir seksas.
- Bet tai pinigų pas mane užtenka – geras atlyginimas, o kur dar nelegalios išmokos.
- O tu apie mero pinigus pagalvojai... arba kokio bankininko... arba viešos įstaigos, ginančios visuomenės interesą, vadovo... jau nekalbant apie ūkininkus.
- Jo, čia jau aukštesnė lakta. Reikės pagooglint apie tokius rajono ribose. Gal rasiu žmonos prieglaudą... O seksas?
- Čia, matai, reikia daug parametrų suvesti – vartojimo trukmės laikas, gamybiniai pajėgumai, proceso įvairovė, atsinaujinantys šaltiniai ir t.t. Kaip tamstai su pajėgumais?
- Che, tsakant, atėjo korona – nulinko makaronas. Ir su širdim ne ką...
- Va, va... o moterys mėgsta „mačo“.
- Kokio???
- Yra tokios ES pripažintos „kieto“ sekso propaguotojų kategorijos – „mačo“ (ispan.) vyrams ir „mačialka“ (rus.) moterims. Dar yra „spektraliniai“, bet tie tamstos atvejui netinka.
- O tu pats? Apart žmonos, sako, su Terese iš Pagirių (haubica PZH2000) susitikinėji... sako, meilė tarp jūsų.
- Gal, sakyčiau, ne tiek meilė, kiek „kiaušinių trynimas į asfaltą“. Šiaip tuose reikaluose ji yra išmani kaip iPhone. Tokių dalykų prisigalvoja, kad tenka
stuburo šildymus daryti. Galimybių paso reikalauja, o iš kur jį gausiu, kai galimybės ribotos... O tamsta, liežuviai plaka, irgi su pavaduotoja ant stalo ir kitaip...
- Tai čia darbo metu... pagal nusistovėjusias pareigybines tradicijas...
- O parkely?
- Šienavimo sezono pabaigtuvės buvo.
- Na, ir paskutinis klausimas – ar tikrai tamstai ta žmona taip reikalinga, kad brangaus specialisto konsultacijas perkat?
- Bet tai – iš principo - kodėl man taip? Žmonės juoksis...
- Žmonės dabar neturi kada juoktis – imigrantai ateina. O tamstai gal verta savarankišką gyvenimą pabandyt. Reikia į klausimą pažvelgt filosofiškai, kaip liaudis sako – geriau žvirblis rankoj, negu briedis su ragais... (Butelis išseko).
Kadangi šaltesniu ir karantino metu seniūnijoje buvo mažiau darbų, pradinis liūdesys buvo paskandintas velvetinio viskio dėžėje, vėliau į įvykį imta žiūrėti filosofiškai. Konsultacijoms buvo pakviestas žymus kaimo filosofas Lietutis, kurio filosofiniai sugebėjimai geriausiai atsiskleisdavo alkoholinio transo būsenoje, už ką jis buvo labai gerbiamas Minesotos būrelyje „Nutrūkusi srovė“.
Lietutis buvo kategoriškas;- dvi pagrindinės priežastys, dėl ko bėga žmonos, yra pinigai ir seksas.
- Bet tai pinigų pas mane užtenka – geras atlyginimas, o kur dar nelegalios išmokos.
- O tu apie mero pinigus pagalvojai... arba kokio bankininko... arba viešos įstaigos, ginančios visuomenės interesą, vadovo... jau nekalbant apie ūkininkus.
- Jo, čia jau aukštesnė lakta. Reikės pagooglint apie tokius rajono ribose. Gal rasiu žmonos prieglaudą... O seksas?
- Čia, matai, reikia daug parametrų suvesti – vartojimo trukmės laikas, gamybiniai pajėgumai, proceso įvairovė, atsinaujinantys šaltiniai ir t.t. Kaip tamstai su pajėgumais?
- Che, tsakant, atėjo korona – nulinko makaronas. Ir su širdim ne ką...
- Va, va... o moterys mėgsta „mačo“.
- Kokio???
- Yra tokios ES pripažintos „kieto“ sekso propaguotojų kategorijos – „mačo“ (ispan.) vyrams ir „mačialka“ (rus.) moterims. Dar yra „spektraliniai“, bet tie tamstos atvejui netinka.
- O tu pats? Apart žmonos, sako, su Terese iš Pagirių (haubica PZH2000) susitikinėji... sako, meilė tarp jūsų.
- Gal, sakyčiau, ne tiek meilė, kiek „kiaušinių trynimas į asfaltą“. Šiaip tuose reikaluose ji yra išmani kaip iPhone. Tokių dalykų prisigalvoja, kad tenka
stuburo šildymus daryti. Galimybių paso reikalauja, o iš kur jį gausiu, kai galimybės ribotos... O tamsta, liežuviai plaka, irgi su pavaduotoja ant stalo ir kitaip...
- Tai čia darbo metu... pagal nusistovėjusias pareigybines tradicijas...
- O parkely?
- Šienavimo sezono pabaigtuvės buvo.
- Na, ir paskutinis klausimas – ar tikrai tamstai ta žmona taip reikalinga, kad brangaus specialisto konsultacijas perkat?
- Bet tai – iš principo - kodėl man taip? Žmonės juoksis...
- Žmonės dabar neturi kada juoktis – imigrantai ateina. O tamstai gal verta savarankišką gyvenimą pabandyt. Reikia į klausimą pažvelgt filosofiškai, kaip liaudis sako – geriau žvirblis rankoj, negu briedis su ragais... (Butelis išseko).
Plaukai
Artėjant žiemai, nusprendžiau atsiauginti plaukus. Kadangi dienos ėjo vis trumpyn, auginau naktimis. Geriausias draugas Lietutis, prisiklausęs Dainavos krašto senų žmonių padavimų, siūlė įvairius apželdinimo ir gerbūvio variantus. Pirmiausiai buvo išbandytas gausus laistymas. Kad mažiau burbėtų moterys, laistėme dviese, dažniausia garažuose. Greitai besilaistančių skaičius ėmė sparčiai didėti ne tik dėl plaukų, todėl aplinkiniai mus pradėjo vadinti „gaisrininkais“ ir karts nuo karto, stresiniais atvejais, į komplektą iškviesdavo policiją ir „greitukę“. Teko užsiraukti...
Tada Lietutis pasiskaitė, kad intensyvų plaukų augimą skatina vištšūdis, ir aš kiekvieną dieną po kelis kartus tryniau galvą tuo stebuklingu preparatu. Po kiek laiko namie buvau iškeltas miegoti į kitą kambarį, vėliau į sandėliuką, dar vėliau į sklepą. Negana to, manęs pradėjo nebeaptarnauti kavinėse, grožio salonuose, SPA centruose, bet ir vietinėje parduotuvėlėje „Pigiau grybo“, nors Galimybių Pasą turėjau. Reikėjo ieškoti išeities...
Sklepe radau seną laikraštį su reklama apie plaukų atsodinimą. Pasijutau kaip 9 danguje.
Priėmime sėdėjo nenusakoma būtybė jau persodintais violetiniais plaukais, spalvotais nagais ir pakoreguotais papų ir ausų speneliais, bet nekoreguotu protu ir išsilavinimu, todėl derybos vyko sklandžiai. Norėjau bruneto, bet tuo metu buvo tik blonde. Iškart gavau 20% nuolaidą antrai galvai, bet atsisakiau, kadangi turėjau tik galvą ir galvutę. Dar pasiūlė ožio barzdos plaukų šinjoną intymioje vietoje, bet atsisakiau dėl aštraus kvapo, kaip atsisakiau ir ežio spyglių pakaitalo panosėje. Sutarėm. Išgirdęs kainą nualpau 2 parom. Atsibudau nuo dirbtinės ventiliacijos per abu galus.
Pasvarstęs pardaviau nuo babos likusius 8 ha žemės, užstačiau 4 likusius auksinius dantis, telefonu apiplėšiau 12 bejėgių senučių, bet dabar didžiuojuosi nuostabiomis garbanomis...
Tada Lietutis pasiskaitė, kad intensyvų plaukų augimą skatina vištšūdis, ir aš kiekvieną dieną po kelis kartus tryniau galvą tuo stebuklingu preparatu. Po kiek laiko namie buvau iškeltas miegoti į kitą kambarį, vėliau į sandėliuką, dar vėliau į sklepą. Negana to, manęs pradėjo nebeaptarnauti kavinėse, grožio salonuose, SPA centruose, bet ir vietinėje parduotuvėlėje „Pigiau grybo“, nors Galimybių Pasą turėjau. Reikėjo ieškoti išeities...
Sklepe radau seną laikraštį su reklama apie plaukų atsodinimą. Pasijutau kaip 9 danguje.
Priėmime sėdėjo nenusakoma būtybė jau persodintais violetiniais plaukais, spalvotais nagais ir pakoreguotais papų ir ausų speneliais, bet nekoreguotu protu ir išsilavinimu, todėl derybos vyko sklandžiai. Norėjau bruneto, bet tuo metu buvo tik blonde. Iškart gavau 20% nuolaidą antrai galvai, bet atsisakiau, kadangi turėjau tik galvą ir galvutę. Dar pasiūlė ožio barzdos plaukų šinjoną intymioje vietoje, bet atsisakiau dėl aštraus kvapo, kaip atsisakiau ir ežio spyglių pakaitalo panosėje. Sutarėm. Išgirdęs kainą nualpau 2 parom. Atsibudau nuo dirbtinės ventiliacijos per abu galus.
Pasvarstęs pardaviau nuo babos likusius 8 ha žemės, užstačiau 4 likusius auksinius dantis, telefonu apiplėšiau 12 bejėgių senučių, bet dabar didžiuojuosi nuostabiomis garbanomis...
Devintoji banga
Mano draugas Lietutis, slegiamas nežinomybės ir prilįsdamas prie ES fondų, tyrimų agentūrai „Chicken pipel“ (vadovas Ar. Gaidžius) už didelius pinigus užsakė TARO kortų prognozę Lietuvai nuo 2025 m. Rezultatų sulaukė greitai.
Pesimistinė TARO kortų prognozė Lietuvai.
Kai atėjo Devintoji COVID Banga, Lietuva buvo tam visiškai pasiruošusi. Gyventojai slėpėsi rūsiuose ir bunkeriuose, nebedėvėjo kaukių (buvo privalomi aukštos prabos respiratoriai, Armani sandarūs kombinezonai ir e-avalynės spec. batai). Moterys gimdė tik lietaus vandenim pripildytose voniose, nes gydymas ir mokymas buvo tik nuotoliniai (pamokos – iš Briuselio, mokytojai – į darbo biržą). COVID virusas pasaulyje buvo suvaldytas labai greitai. Kada kinai ant labiausiai susirgimais besiskundusio miesto numetė atominę bombą, visame pasaulyje nusiskundimai baigėsi, pav. per parą Lietuvoje buvo fiksuojama 1,76 naujų atvejų. Apie mirtis buvo nutylima.
Įvykus vadinamajam taikiam fortepijoniniam Rūtų perversmui, valdžią perėmė Anūkas, bet jis dažniausiai laiką leisdavo užsieny, todėl realiai valdžios nebuvo. Prezidentas buvo suimtas, priverstinai nukirptas plikai (Briuselio mada), patalpintas į Valdovų Rūmų ekspozicinę salę ir grandinėmis prirakintas prie Karaliaus Mindaugo sosto. Šalia sidabriniame narvelyje čiulbėjo Pirmoji Ponia. Apžiūros bilietas kainavo 15 €, vaikams – 78 ct.
Pasipriešinimui vadovavo Verbliūga ir markizas Karabasas III. Aktyviausiai visiems priešinosi krepšininkai, vienas kitas disko metikas, jūrų pajėgas sudarė trys plaukikai, kurių vienas dar ir nardė. Priešintis buvo galima nuo 10 val. iki 20 val., sekmadieniais – iki 15 val... Net moterims...
Įgavę laisvę gatvėmis marširavo spalvingos TBGL kolonos, kurios dažė perėjas, suoliukus, griuvėsių sienas it net dar kol kas neišskalbtus pareigūnų mundurus. Katastrofa buvo tai, kad Spalvotųjų niekas nematė...
Šių eilučių autoriui teko garbė pasiūlyti, kaip visiškai išspręsti nelegalių migrantų klausimą. Mano siūlymu ant naujai pastatytos tvoros kas kiek metrų buvo sustatyti automatiniai kulkosvaidžiai, kurie šaudė į viską, kas juda ištisą parą. Kadangi migrantų skriausti nebuvo galima, kulkosvaidžiai leido migdomąsias vilyčias. Jos migdė 3 metų laikotarpiui, todėl greitai pasienyje (dar baltarusių pusėje) augo kalnai miegančių, taip sudarydami gyvąją Barikadą. Pirmieji turėjo atsibusti 2028 m. Ramadanui. Mūsų nuostoliai – tik 3 pasieniečiai per parą. Už šiuos pasiekimus man buvo suteiktas generolo laipsnis (žr. nuotr.).
Optimistinė TARO kortų prognozė Lietuvai.
Čia Lietuva, čia rūgštūs lietūs lyja...
Pesimistinė TARO kortų prognozė Lietuvai.
Kai atėjo Devintoji COVID Banga, Lietuva buvo tam visiškai pasiruošusi. Gyventojai slėpėsi rūsiuose ir bunkeriuose, nebedėvėjo kaukių (buvo privalomi aukštos prabos respiratoriai, Armani sandarūs kombinezonai ir e-avalynės spec. batai). Moterys gimdė tik lietaus vandenim pripildytose voniose, nes gydymas ir mokymas buvo tik nuotoliniai (pamokos – iš Briuselio, mokytojai – į darbo biržą). COVID virusas pasaulyje buvo suvaldytas labai greitai. Kada kinai ant labiausiai susirgimais besiskundusio miesto numetė atominę bombą, visame pasaulyje nusiskundimai baigėsi, pav. per parą Lietuvoje buvo fiksuojama 1,76 naujų atvejų. Apie mirtis buvo nutylima.
Įvykus vadinamajam taikiam fortepijoniniam Rūtų perversmui, valdžią perėmė Anūkas, bet jis dažniausiai laiką leisdavo užsieny, todėl realiai valdžios nebuvo. Prezidentas buvo suimtas, priverstinai nukirptas plikai (Briuselio mada), patalpintas į Valdovų Rūmų ekspozicinę salę ir grandinėmis prirakintas prie Karaliaus Mindaugo sosto. Šalia sidabriniame narvelyje čiulbėjo Pirmoji Ponia. Apžiūros bilietas kainavo 15 €, vaikams – 78 ct.
Pasipriešinimui vadovavo Verbliūga ir markizas Karabasas III. Aktyviausiai visiems priešinosi krepšininkai, vienas kitas disko metikas, jūrų pajėgas sudarė trys plaukikai, kurių vienas dar ir nardė. Priešintis buvo galima nuo 10 val. iki 20 val., sekmadieniais – iki 15 val... Net moterims...
Įgavę laisvę gatvėmis marširavo spalvingos TBGL kolonos, kurios dažė perėjas, suoliukus, griuvėsių sienas it net dar kol kas neišskalbtus pareigūnų mundurus. Katastrofa buvo tai, kad Spalvotųjų niekas nematė...
Šių eilučių autoriui teko garbė pasiūlyti, kaip visiškai išspręsti nelegalių migrantų klausimą. Mano siūlymu ant naujai pastatytos tvoros kas kiek metrų buvo sustatyti automatiniai kulkosvaidžiai, kurie šaudė į viską, kas juda ištisą parą. Kadangi migrantų skriausti nebuvo galima, kulkosvaidžiai leido migdomąsias vilyčias. Jos migdė 3 metų laikotarpiui, todėl greitai pasienyje (dar baltarusių pusėje) augo kalnai miegančių, taip sudarydami gyvąją Barikadą. Pirmieji turėjo atsibusti 2028 m. Ramadanui. Mūsų nuostoliai – tik 3 pasieniečiai per parą. Už šiuos pasiekimus man buvo suteiktas generolo laipsnis (žr. nuotr.).
Optimistinė TARO kortų prognozė Lietuvai.
Čia Lietuva, čia rūgštūs lietūs lyja...
Paparčio žiedas
Susitikom su Lietučiu prieš Jonines.
- Ką veiksi šįvakar?
- Ką beveiksi. Atsigulsiu prie teliko ir gersiu alaus, kol užmigsiu.
- Lietuti, varom Paparčio Žiedo ieškoti.
- Kam jis man?
- Tu nesupranti, jį radus, tapsi pačiu išmintingiausiu, turtingiausių, laimingiausiu pasaulyje. Gali matyti visus pasaulyje paslėptus turtus...
- Gal? Bet jį tik vienas rasti gali.
- Tai mes gi chebra, kaip nors pasidalinsim tą protą.
- Na, tarkim. O, kaip manai, kur jo reikia ieškoti?
- Sakyčiau, girios glūdumoje, Lietuvos centre, kažkur prie Kėdainių.
- Eik tu, taigi jo visas pasaulis ieško.
- Reikia anksčiau išeiti ir rasim. Girdėjau, JUNESCO paskelbė Lietuvą „2021 Paparčio metais“. Garantuoju, bus čia, Lietuvoj...
- Tai varom į Pagirių mišką, ten tokios tankmės. Nerasim, tai Teresę (Haubicą PZU2000) aplankysim, abiem užteks (mįslingai šypsosi).
Taip ir įvyko. Pasiėmėm maišus Protui susisemti ir išvykom. Giria buvo tamsi ir bauginanti, kaukė vilkai, neprilindę prie ūkininkų avių, vienintelis Lietuvoje likęs gyvas Šernas džiaugėsi likęs šernų karaliumi. Prožektoriai švietė labai silpnai.
- Reikia rasti vietą, kur nesigirdi nei gaidžių giedojimo , nei šunų lojimo, šermukšnio lazda apibrėžti ratą ir uždegti žvakę.
- O stumbrų baubimas? Rodos, girdėjau... Gali pamatyti...
Žvakė buvo uždegta, nieko aplink nesimatė ir staiga po pat kojomis pasigirdo vaitojimas... Abiejų plaukai pasistiebė į žvaigždes. Po kojomis sujudėjo...
- Ble, na... tą papartį, bėgam iš čia. (Lietutis buvo baltas kaip beždžionės užpakalis).
Po kojomis pasigirdo balsas :
- Kur tu pabėgsi, kaipmat pavysiu.
Užsidegėm prožektorius. Žmogelis buvo purvinas ir kūdas. Prie krūtinės spaudė nugertą 2 litrų bambalį su lietuvių tautos paveldu ir nepatikliai į mus žiūrėjo...
- Kas tu? Ką čia veiki?
- Bronius. Mišką saugau nuo tokių, kaip jūs. Užsnūdau... O jūs ko?
- Mes čia ieškom... Joninių naktį...
- A, Žiedų Valdovai. Ne pirmi ir ne paskutiniai. Papartynas ten, į dešinę (trukteli iš bambalio).
- O tu gal žinai bent kuriam krašte? Gal tu galėtum mus nuvesti?
- O ko ne? Šliaužiam, bo aš nebepaeinu. Kojos begulint pavargo.
Šliaužėm apie valandą. Staiga trenkė žaibas, suklykė pabudęs Kurtinys, ėmė šviesti haliucinogeniniai grybai, užgulė ausis. Bronius persižegnojo, gerokai truktelėjo iš bambalio ir drebančiu balsų paklausė :
- Matot?
Mes nematėm nieko, žaibas trenkė dar kartą ir Bronius prabilo visai kitu balsu... Kaip Romos Tėvas:
- Ar jūs suvokiat pasaulį, vaikai mano? Aš tapau vispročiu, visgaliu ir visžiniu. Aš dabar protingesnis už Davaj Laimą, Kung-fucijų ir senąjį Lietuvos pirdžių kartu sudėjus. Aš supratau, kad skinti braškes už 1000 eurų pas lietuvį ūkininką yra sodomazochzmas. Aš suvokiau, kad bambalį į rankas man įspraudė Verbliūga su savo sausais įstatymais. Eikite, vaikai, paskui mane ir aš išvesiu jūs į šviesą... Į Vaivorykštę...
Kaip nuplikyti bėgom atgal, kol atsidūrėme prie Teresės namų slenksčio. Ant durų pasitiko raštelis: „Išvykau į Vilnių, ten geresnės kainos“... Kaip visada lijo...
- Ką veiksi šįvakar?
- Ką beveiksi. Atsigulsiu prie teliko ir gersiu alaus, kol užmigsiu.
- Lietuti, varom Paparčio Žiedo ieškoti.
- Kam jis man?
- Tu nesupranti, jį radus, tapsi pačiu išmintingiausiu, turtingiausių, laimingiausiu pasaulyje. Gali matyti visus pasaulyje paslėptus turtus...
- Gal? Bet jį tik vienas rasti gali.
- Tai mes gi chebra, kaip nors pasidalinsim tą protą.
- Na, tarkim. O, kaip manai, kur jo reikia ieškoti?
- Sakyčiau, girios glūdumoje, Lietuvos centre, kažkur prie Kėdainių.
- Eik tu, taigi jo visas pasaulis ieško.
- Reikia anksčiau išeiti ir rasim. Girdėjau, JUNESCO paskelbė Lietuvą „2021 Paparčio metais“. Garantuoju, bus čia, Lietuvoj...
- Tai varom į Pagirių mišką, ten tokios tankmės. Nerasim, tai Teresę (Haubicą PZU2000) aplankysim, abiem užteks (mįslingai šypsosi).
Taip ir įvyko. Pasiėmėm maišus Protui susisemti ir išvykom. Giria buvo tamsi ir bauginanti, kaukė vilkai, neprilindę prie ūkininkų avių, vienintelis Lietuvoje likęs gyvas Šernas džiaugėsi likęs šernų karaliumi. Prožektoriai švietė labai silpnai.
- Reikia rasti vietą, kur nesigirdi nei gaidžių giedojimo , nei šunų lojimo, šermukšnio lazda apibrėžti ratą ir uždegti žvakę.
- O stumbrų baubimas? Rodos, girdėjau... Gali pamatyti...
Žvakė buvo uždegta, nieko aplink nesimatė ir staiga po pat kojomis pasigirdo vaitojimas... Abiejų plaukai pasistiebė į žvaigždes. Po kojomis sujudėjo...
- Ble, na... tą papartį, bėgam iš čia. (Lietutis buvo baltas kaip beždžionės užpakalis).
Po kojomis pasigirdo balsas :
- Kur tu pabėgsi, kaipmat pavysiu.
Užsidegėm prožektorius. Žmogelis buvo purvinas ir kūdas. Prie krūtinės spaudė nugertą 2 litrų bambalį su lietuvių tautos paveldu ir nepatikliai į mus žiūrėjo...
- Kas tu? Ką čia veiki?
- Bronius. Mišką saugau nuo tokių, kaip jūs. Užsnūdau... O jūs ko?
- Mes čia ieškom... Joninių naktį...
- A, Žiedų Valdovai. Ne pirmi ir ne paskutiniai. Papartynas ten, į dešinę (trukteli iš bambalio).
- O tu gal žinai bent kuriam krašte? Gal tu galėtum mus nuvesti?
- O ko ne? Šliaužiam, bo aš nebepaeinu. Kojos begulint pavargo.
Šliaužėm apie valandą. Staiga trenkė žaibas, suklykė pabudęs Kurtinys, ėmė šviesti haliucinogeniniai grybai, užgulė ausis. Bronius persižegnojo, gerokai truktelėjo iš bambalio ir drebančiu balsų paklausė :
- Matot?
Mes nematėm nieko, žaibas trenkė dar kartą ir Bronius prabilo visai kitu balsu... Kaip Romos Tėvas:
- Ar jūs suvokiat pasaulį, vaikai mano? Aš tapau vispročiu, visgaliu ir visžiniu. Aš dabar protingesnis už Davaj Laimą, Kung-fucijų ir senąjį Lietuvos pirdžių kartu sudėjus. Aš supratau, kad skinti braškes už 1000 eurų pas lietuvį ūkininką yra sodomazochzmas. Aš suvokiau, kad bambalį į rankas man įspraudė Verbliūga su savo sausais įstatymais. Eikite, vaikai, paskui mane ir aš išvesiu jūs į šviesą... Į Vaivorykštę...
Kaip nuplikyti bėgom atgal, kol atsidūrėme prie Teresės namų slenksčio. Ant durų pasitiko raštelis: „Išvykau į Vilnių, ten geresnės kainos“... Kaip visada lijo...
Lietučio atostogos
Po pusantro mėnesio tremties ligoninėj ir reabilitacijoj mėnesio aplankiau savo kaimyną ir draugą Lietutį.
- Sveikas, seniai besimatėm. Kaip?
- Tas pats, kas čia bus naujo... (nusispjovė į salotų lysvę).
- Tai negi viskas taip... grioveliu?
- Ai, kelis kartus pas Teresę iš Pagirių (Haubica PZH2000) buvau. Žiūriu, ant durų kreida užrašyta: K+M+B. Kas čia per velnias? Kaimynas paaiškino : Karas, Maras ir Badas. Net užeit išsigandau, bet noras nugalėjo.
Haubica iškrypus pasidarė – naujų pozų jai reikia. Iš kur tų pozų, kai kojinių be pagalbos nebegali užsimaut. Privertė. Išsirietė visa, kaip Spanguolynų Gervė ir liepė nuo liustros išsisiūbavus užšokt. Bandžiau... nepataikiau,.. dantys į stalo kampą, abu per kraujus kol atplėšėm,.. keliai mėlyni... Potencialas nulinis (nusispjovė į žinių lysvę).
- Ar su kaukėm buvot?
- Tai per tą kaukę ir nepataikiau. Ant akių užsismaukė...(koja sutraiškė invazinį šliužą).
- O kas namie?
- Namuose irgi nekas. Marytė mano Sosnovskio barščių išvirė. Skanūs, rupūžė. Ale paskui tualete valandą laiko kaip plika rūra dilgėlėse sėdėjau. Užtiško ant kiaušinių - minkštas minkštas lukštas pasidarė - valgėm barščius be kiaušinių. Marytė pirstelėjo, tai visą suknikės užpakalį pradegino. Dvi paras į kaimą neėjom, kad kaimynų nesudegintume. O tu kaip?
- Man irgi nekas – sąnarį pakeitė - visai apetitas dingo, kūryboj – menopauzė, kitas sąnarys irgi skauda.
- Tai, sako, kinai viską iki pažąstų vienu kartu keičia.
- Ką ten kinai – arba labai brangiai, arba sudės mažiukus: įsivaizduok, rankos ilgesnės už kojas – vaikščiosi kaip kalnų Šimpanzė Lietuvos kaime. O Potencialas kokio dydžio - kaip katino. Visos moterys internete išsityčios. Nenoriu.
- Bet būtum milijoninis inflūzeris, jeigu nufotografuotum į instogram.
- Kad veidas labai raukšlėtas dėl foto. Ai, reikia atostogų.
- Reikia. Aš norėčiau kuo toliau, į kokius Kėdainius... nesu buvęs.
- Važiuok prie jūros... į Elektrėnus.
- Dar pagalvosiu (nusispjovė paprastai, į orą)...
Lietučiui nepavyko išvykti atostogų, nes neturėjo Galimybių Paso. Galimybių Pasas vyrams išduodamas pagal potencijos lygį. Išduoda Sekretorė, įvertinus potenciją nuo 1 iki 10 balų.
1-3 balai – impotencialus – sėdėk namie.
4-6 balai – miniakas – gali vykti atostogų į žalią ir geltoną zonas.
7-8 balai – rotveileris - gali vykti į raudoną zoną, pasiskiepyjęs nuo pasiutligės.
9 – 10 balų – mačo – gali vykti kur nori, net į užsienį, tik reikia turėti asmens pasą, įrodantį tavo lytį. Reklama: daugelyje bordelių nuolaida – 15%.
Pavargęs ir užvalgęs Sosnovskio barščių Lietutis įvertintas 2 balais. Sudie, Elektrėnai...
- Sveikas, seniai besimatėm. Kaip?
- Tas pats, kas čia bus naujo... (nusispjovė į salotų lysvę).
- Tai negi viskas taip... grioveliu?
- Ai, kelis kartus pas Teresę iš Pagirių (Haubica PZH2000) buvau. Žiūriu, ant durų kreida užrašyta: K+M+B. Kas čia per velnias? Kaimynas paaiškino : Karas, Maras ir Badas. Net užeit išsigandau, bet noras nugalėjo.
Haubica iškrypus pasidarė – naujų pozų jai reikia. Iš kur tų pozų, kai kojinių be pagalbos nebegali užsimaut. Privertė. Išsirietė visa, kaip Spanguolynų Gervė ir liepė nuo liustros išsisiūbavus užšokt. Bandžiau... nepataikiau,.. dantys į stalo kampą, abu per kraujus kol atplėšėm,.. keliai mėlyni... Potencialas nulinis (nusispjovė į žinių lysvę).
- Ar su kaukėm buvot?
- Tai per tą kaukę ir nepataikiau. Ant akių užsismaukė...(koja sutraiškė invazinį šliužą).
- O kas namie?
- Namuose irgi nekas. Marytė mano Sosnovskio barščių išvirė. Skanūs, rupūžė. Ale paskui tualete valandą laiko kaip plika rūra dilgėlėse sėdėjau. Užtiško ant kiaušinių - minkštas minkštas lukštas pasidarė - valgėm barščius be kiaušinių. Marytė pirstelėjo, tai visą suknikės užpakalį pradegino. Dvi paras į kaimą neėjom, kad kaimynų nesudegintume. O tu kaip?
- Man irgi nekas – sąnarį pakeitė - visai apetitas dingo, kūryboj – menopauzė, kitas sąnarys irgi skauda.
- Tai, sako, kinai viską iki pažąstų vienu kartu keičia.
- Ką ten kinai – arba labai brangiai, arba sudės mažiukus: įsivaizduok, rankos ilgesnės už kojas – vaikščiosi kaip kalnų Šimpanzė Lietuvos kaime. O Potencialas kokio dydžio - kaip katino. Visos moterys internete išsityčios. Nenoriu.
- Bet būtum milijoninis inflūzeris, jeigu nufotografuotum į instogram.
- Kad veidas labai raukšlėtas dėl foto. Ai, reikia atostogų.
- Reikia. Aš norėčiau kuo toliau, į kokius Kėdainius... nesu buvęs.
- Važiuok prie jūros... į Elektrėnus.
- Dar pagalvosiu (nusispjovė paprastai, į orą)...
Lietučiui nepavyko išvykti atostogų, nes neturėjo Galimybių Paso. Galimybių Pasas vyrams išduodamas pagal potencijos lygį. Išduoda Sekretorė, įvertinus potenciją nuo 1 iki 10 balų.
1-3 balai – impotencialus – sėdėk namie.
4-6 balai – miniakas – gali vykti atostogų į žalią ir geltoną zonas.
7-8 balai – rotveileris - gali vykti į raudoną zoną, pasiskiepyjęs nuo pasiutligės.
9 – 10 balų – mačo – gali vykti kur nori, net į užsienį, tik reikia turėti asmens pasą, įrodantį tavo lytį. Reklama: daugelyje bordelių nuolaida – 15%.
Pavargęs ir užvalgęs Sosnovskio barščių Lietutis įvertintas 2 balais. Sudie, Elektrėnai...
Reliatyvus gyvenimas
Vakar buvome gerame renginyje. Šiandien liko tik nuotrauka. Kaip viskas yra reliatyvu gyvenime...
Kartą, einant vakare parko takeliu, kelią užstojo žmogus, panašus į banditą, ir grasindamas daiktu, panašiu į pistoletą, mandagiai paprašė pinigų. Atidaviau visus stambiuosius, panašu, kad jam to užteko.
Nuėjau į pastatą, panašų į policijos nuovadą, ir pareigūnams, panašiems į verslininkus, parašiau pareiškimą. Panašu, kad bylos iškelti niekas net nežadėjo.
Gavau žinutę, kad manęs skubiai reikalauja direktorius. Panašu, kad buvo labai piktas, ką rodė žodis skubiai. Po sunkaus ir trumpo pokalbio išsiskyrėme draugiškai, kaip pasirodė vėliau – panašu, kad buvau atleistas.
Išėjęs atsisėdau ant kažkieno apdergto suoliuko, panašaus į vaivorykštę, ir pagalvojau, kad visas mano gyvenimas ėmė riedėti kaip nuo Medvėgalio greičiu, panašiu į 5G. Nuėjau į barą, išgėriau porą drinkų ir, panašu, kad apsinešiau. Prie staliuko prisėdo asaba, panaši į gražią moterį, įsikalbėjom. Kalba, panaši į upelio čiurlenimą, liejosi nesustabdomai. Seniai galvojau turėti gyvenime kažką panašaus į šeimą, vaikus, gerus pusryčius… Vėliau važiavom taksi, panašu, kad į jos namus.
Kai asaba visiškai nusirengė, pamačiau daiktą, panašų į dešrelę, ir pajutau kad šeimos ir pusryčių, panašu, nebebus. Susirinkau daiktus ir išėjau namo. Panašu, kad ėjau ilgai, nes grįžęs pamačiau, jog jau šviesu.
Po kiek laiko apmąstymų pasiėmiau kažką panašaus į virvę ir išėjau į mišką. Lijo. Miško glūduma alsavo Pykčiu. Panašu, artėjo Nelaimė.
Panašu, kad vaikščiojau ilgai, nes prisirinkau nemažai grybų, panašių į valgomus. Grįžau laimingas – panašu, kad laukė puiki vakarienė…
Kartą, einant vakare parko takeliu, kelią užstojo žmogus, panašus į banditą, ir grasindamas daiktu, panašiu į pistoletą, mandagiai paprašė pinigų. Atidaviau visus stambiuosius, panašu, kad jam to užteko.
Nuėjau į pastatą, panašų į policijos nuovadą, ir pareigūnams, panašiems į verslininkus, parašiau pareiškimą. Panašu, kad bylos iškelti niekas net nežadėjo.
Gavau žinutę, kad manęs skubiai reikalauja direktorius. Panašu, kad buvo labai piktas, ką rodė žodis skubiai. Po sunkaus ir trumpo pokalbio išsiskyrėme draugiškai, kaip pasirodė vėliau – panašu, kad buvau atleistas.
Išėjęs atsisėdau ant kažkieno apdergto suoliuko, panašaus į vaivorykštę, ir pagalvojau, kad visas mano gyvenimas ėmė riedėti kaip nuo Medvėgalio greičiu, panašiu į 5G. Nuėjau į barą, išgėriau porą drinkų ir, panašu, kad apsinešiau. Prie staliuko prisėdo asaba, panaši į gražią moterį, įsikalbėjom. Kalba, panaši į upelio čiurlenimą, liejosi nesustabdomai. Seniai galvojau turėti gyvenime kažką panašaus į šeimą, vaikus, gerus pusryčius… Vėliau važiavom taksi, panašu, kad į jos namus.
Kai asaba visiškai nusirengė, pamačiau daiktą, panašų į dešrelę, ir pajutau kad šeimos ir pusryčių, panašu, nebebus. Susirinkau daiktus ir išėjau namo. Panašu, kad ėjau ilgai, nes grįžęs pamačiau, jog jau šviesu.
Po kiek laiko apmąstymų pasiėmiau kažką panašaus į virvę ir išėjau į mišką. Lijo. Miško glūduma alsavo Pykčiu. Panašu, artėjo Nelaimė.
Panašu, kad vaikščiojau ilgai, nes prisirinkau nemažai grybų, panašių į valgomus. Grįžau laimingas – panašu, kad laukė puiki vakarienė…
Namų ūkis
Kartą dvi laisvo elgesio moterys ir trys laisvai pijokaujantys vyrai nusprendė iš pagrindų pakeisti savo gyvenimą.
Naudodamiesi savo išsilavinimo lygmeniu, respublikos visuomenės “daugumos” nuotaikomis ir pažįstamų paskalomis, nusprendė įkurti bendrą partnerystės namų ūkį pagal dar neperskaitytą ir nepasirašytą Stambulo konvenciją. Kaip tarė, taip padarė.
Darbas tarp partnerių ėmė vykti sklandžiai: moterys gatvėje uždirbinėjo pinigus, o vyrai juos turiningai naudojo, pasitelkę alkoholio gamintojų produkciją. Namų ūkis iš valstybės gavo erdvų socialinį būstą, pirmaprades partnerystės pašalpas ir buitines subsidijas.
Ilgainiui partneriai užsinorėjo viešumo ir tvirtesnės moralinės ir materialinė gerovės. Kadangi partijos, į kurias buvo kreiptasi, į savo gretas nepriėmė, partneriai visu būriu įstojo į LGBT eiles ir balsavo už juos remiančią partiją. Viskas buvo savo vietose, kol vienam iš vyriškių iškilo dilema: kuriam geriau atsukti užpakalį, gulint tarp gražios moters ir „patrauklaus“ vyro. Lygtis tapo neišsprendžiama, todėl pozos buvo pastoviai keičiamos. Antra problema buvo ta, kad kaimynai, kurie neturėjo bendro namų ūkio, ėmė pavydėti ir rašyti Užpakalnio Kvepalisto tipo straipsnius į spaudą. Gazą nuėmė pažįstami Seimo nariai, pastatę kryžių laisvam žodžiui.
Po kiek laiko į šalį atėjo moralinė krizė. Gatvėje įsivyravo netradicinės pakraipos klientai, kainos krito ir partneriams ėmė trūkti pinigų. Vienas vyriškis pasiaukojo – išėjo į gatvę kartu su moterimis. Pagal naujus kanonus kas savaitę pasiskelbdavo tampąs vis kita lytimi, todėl klientų netrūko ir jis greit tapo uždarbio lyderis. Dabar uždirbo trise, gėrė dviese.
Kažkuris sugeneravo puikią idėją – susigrąžinti iš senelių ir vaikų namų savo išbarstytas atžalas. Viena “ūkininkė” paprieštaravo – jos visi trys vaikai yra su skirtingomis pavardėmis. Pagalvoję nusprendė, kad lengviausia yra keisti vaikų pavardes (dabar tai taip paprasta) – Marytė Genderytė, Petriukas Genderiukas ir t.t. Nusimatė puikios pašalpos už vaikus. Kadangi partnerystėje smurto artimoje aplinkoje nebuvo (visi saugojo susikurtą Gerovę), nutarta visą susikaupusį smurtą nukreipti prieš ateityje ūkyje beatsirandančius vaikus.
Tarpusavio partnerystės namų ūkio sutartis vedė puikius vaisius ir bendrija tapo viena iš pavyzdinių EUROPOJE. Vietos pakaks visiems.
Naudodamiesi savo išsilavinimo lygmeniu, respublikos visuomenės “daugumos” nuotaikomis ir pažįstamų paskalomis, nusprendė įkurti bendrą partnerystės namų ūkį pagal dar neperskaitytą ir nepasirašytą Stambulo konvenciją. Kaip tarė, taip padarė.
Darbas tarp partnerių ėmė vykti sklandžiai: moterys gatvėje uždirbinėjo pinigus, o vyrai juos turiningai naudojo, pasitelkę alkoholio gamintojų produkciją. Namų ūkis iš valstybės gavo erdvų socialinį būstą, pirmaprades partnerystės pašalpas ir buitines subsidijas.
Ilgainiui partneriai užsinorėjo viešumo ir tvirtesnės moralinės ir materialinė gerovės. Kadangi partijos, į kurias buvo kreiptasi, į savo gretas nepriėmė, partneriai visu būriu įstojo į LGBT eiles ir balsavo už juos remiančią partiją. Viskas buvo savo vietose, kol vienam iš vyriškių iškilo dilema: kuriam geriau atsukti užpakalį, gulint tarp gražios moters ir „patrauklaus“ vyro. Lygtis tapo neišsprendžiama, todėl pozos buvo pastoviai keičiamos. Antra problema buvo ta, kad kaimynai, kurie neturėjo bendro namų ūkio, ėmė pavydėti ir rašyti Užpakalnio Kvepalisto tipo straipsnius į spaudą. Gazą nuėmė pažįstami Seimo nariai, pastatę kryžių laisvam žodžiui.
Po kiek laiko į šalį atėjo moralinė krizė. Gatvėje įsivyravo netradicinės pakraipos klientai, kainos krito ir partneriams ėmė trūkti pinigų. Vienas vyriškis pasiaukojo – išėjo į gatvę kartu su moterimis. Pagal naujus kanonus kas savaitę pasiskelbdavo tampąs vis kita lytimi, todėl klientų netrūko ir jis greit tapo uždarbio lyderis. Dabar uždirbo trise, gėrė dviese.
Kažkuris sugeneravo puikią idėją – susigrąžinti iš senelių ir vaikų namų savo išbarstytas atžalas. Viena “ūkininkė” paprieštaravo – jos visi trys vaikai yra su skirtingomis pavardėmis. Pagalvoję nusprendė, kad lengviausia yra keisti vaikų pavardes (dabar tai taip paprasta) – Marytė Genderytė, Petriukas Genderiukas ir t.t. Nusimatė puikios pašalpos už vaikus. Kadangi partnerystėje smurto artimoje aplinkoje nebuvo (visi saugojo susikurtą Gerovę), nutarta visą susikaupusį smurtą nukreipti prieš ateityje ūkyje beatsirandančius vaikus.
Tarpusavio partnerystės namų ūkio sutartis vedė puikius vaisius ir bendrija tapo viena iš pavyzdinių EUROPOJE. Vietos pakaks visiems.
LIETUČIO ELEKTRONINĖ PARDUOTUVĖ
Sveiki, naujieji pažįstami. Čia Jūsų prietelis LIETUTIS. Kadangi laikas nestovi vietoje, nusprendžiau eiti pėda pėdon su juo, tuo pačiu pralenkdamas Vyriausybę. Nusprendžiau įkurti internetinę parduotuvę, kadangi Humana kaime jau yra, o Karantinas neleidžia vaikščioti pakiemiais su savo prekėmis. Pradžiai siūlau keletą ekskliuzyvinių pavyzdžių, pridėdamas trumpus aprašus ir panaudojimo galimybes.
- 2000 dozių Astra Zeneca (nepanaudotų pasikeitus pavadinimui), tinkamų šimpanzėms, gyvatėms, šikšnosparniams vakcinuoti, taip pat naudojamas visokio plauko politikų reklaminiam vakcinavimui.
- Panaudotas nėštumo testas (teigiamas) vyrui pagąsdinti.
- Intymių analinių rutuliukų didžioji virtinė (12 vnt.), mažai naudota (kokius 6 kartus), pritaisius rankenas galima naudoti kaip nugaros masažuoklį.
- XV a. kirasyrų šalmo dalis, priklausiusi neblaiviam VDT aktoriui Kalvadosui, susimušusiam su kaimo bernais po spektaklio gastrolių metu 1990 m.
- Kultinių moteriškų apatinių kelnaičių rinkinys „Savaitėlė“ (mažai naudotos, nes išaugtos). Trūksta vienos dalies – „Šeštadienis“, matyt pamesta šokių metu.
- Mano trečios kartos tetos Angelės Belaglovienės Testamentas, kuriame nepaliktas joks turtas. Pastaba: apsimokėti Notaro paslaugas.
- 56 kortų kaladė su nuogų vyrų atvaizdais. Tinkama abiejų lyčių naudojimui azartiniuose reikaluose.
- Šeimos relikvija - trys pirmo pasaulinio karo kulkos, išimtos iš prosenelio sėdmenų Waterloo mūšio metu.
- Antro pasaulinio karo rusiška puolamoji granata (3 vnt.). Derybos, išbandymai (bando Pirkėjas) ir sandoris numatomi naktį krūmuose prie seniūno „Ričardo Liūtaširdžio“ sodybos.
- 4 pakuotės antidepresanto „Viagra“ su pasibaigusiu galiojimo laiku, savininkui mirus nuo perdozavimo ir suakmenėjimo iškylos į gamtą metu.
- 167 daugkartinio naudojimo vienkartiniai švirkštai, rasti po pankroko koncerto Laisvumo partijos suvažiavimo metu.
- Barboros Radvilaitės portretas, nutapytas nežinomo dailininko ant Šimonio medinio garažo durų, naudotinas baliavojant ikonos vietoje.
- 2 m2 sklypas, rezervuotas kaimo kapinėse, šeimai išreiškus paskutinį norą, kad būčiau sudegintas ir papiltas prie garažų pas chebrą.
- Debilizmo vadovėlis „TSKP istorija“ . Nevartytas, 1970 m. leidimas.
Dėl visų sudominusių prekių kokybės ir kainos kreiptis komentaruose, visas katalogas paskelbtas Mokesčių inspekcijos tinklaraštyje. Kainos nesikandžioja ir derybų metu gali būti aplaižytos.
SLAUGYTOJA
Į kabinetą įėjo seselė – svoris kažkur apie 140 kg, žvilgsnis žudantis.
- Jums ko?
- Kraujo duoti... iš piršto imsite ar iš nosies? Jei iš piršto, imkite iš didžiojo – aš įpratęs jį ištiestą laikyti.
- O tai kaip iš nosies?
- Bumbt ir bėga.
- (Nužvelgė mano liesą kūno sudėjimą, graikiško profilio nosį, didelę baimę akyse) Iš nosies neišeis – galiu netyčia sulaužyti pertvarą, knarksite visą gyvenimą, jei jo dar liks po procedūros. Imsiu iš venos.
- Kad pagal lytį aš daugiau Apollo, negu Venus.
- Tada imsim iš Apolono.
Įsivaizduojamas skausmas kineziterapinės gumos aidu nusirito iki padų. Akimirksniu pasijutau nebevaisingas.
- Apolonas visas mano pasididžiavimas, neskaitant didelių ausų. Imkite geriau iš venos.
- Kokia grupė?
- ZOT08-3. Čia dar iš technikumo laikų.
- Kraujo grupė (ėmė nervintis)?
- Niekas manęs negrupavo.
- Tai, jeigu staigus perpylimas, kokį pilt?
- Gal, sakau, „Švyturio“...
- Debilas.
Tylomis sutikau. Mano 68 kg nusileido 140 kg.
- Rezusas?
- Rezusas?... nu jo, rezusas (bandžiau parodyt), žinot... nu... nenoriu girtis, bet... suprantat... Rezusas...
- (Į parodymus visais 140-šimčia reagavo pesimistiškai). Matau, nepavyks taikiai susitarti. Reiks atjungti.
- Kaip elektros lempą?
- Jo. Į lempą...
- Žinote, kad abu tiek nesinervintume, duokit man tą švirkštą, violetinį ir rožinį buteliukus, aš tualete pats paimsiu tą kraują ir analizes atnešiu jums.
Pavydėtinai greitai sutiko ir aš, kaip pavasario vėjas, pasišokinėdamas nuskridau į koridoriaus prieblandą...
- Jums ko?
- Kraujo duoti... iš piršto imsite ar iš nosies? Jei iš piršto, imkite iš didžiojo – aš įpratęs jį ištiestą laikyti.
- O tai kaip iš nosies?
- Bumbt ir bėga.
- (Nužvelgė mano liesą kūno sudėjimą, graikiško profilio nosį, didelę baimę akyse) Iš nosies neišeis – galiu netyčia sulaužyti pertvarą, knarksite visą gyvenimą, jei jo dar liks po procedūros. Imsiu iš venos.
- Kad pagal lytį aš daugiau Apollo, negu Venus.
- Tada imsim iš Apolono.
Įsivaizduojamas skausmas kineziterapinės gumos aidu nusirito iki padų. Akimirksniu pasijutau nebevaisingas.
- Apolonas visas mano pasididžiavimas, neskaitant didelių ausų. Imkite geriau iš venos.
- Kokia grupė?
- ZOT08-3. Čia dar iš technikumo laikų.
- Kraujo grupė (ėmė nervintis)?
- Niekas manęs negrupavo.
- Tai, jeigu staigus perpylimas, kokį pilt?
- Gal, sakau, „Švyturio“...
- Debilas.
Tylomis sutikau. Mano 68 kg nusileido 140 kg.
- Rezusas?
- Rezusas?... nu jo, rezusas (bandžiau parodyt), žinot... nu... nenoriu girtis, bet... suprantat... Rezusas...
- (Į parodymus visais 140-šimčia reagavo pesimistiškai). Matau, nepavyks taikiai susitarti. Reiks atjungti.
- Kaip elektros lempą?
- Jo. Į lempą...
- Žinote, kad abu tiek nesinervintume, duokit man tą švirkštą, violetinį ir rožinį buteliukus, aš tualete pats paimsiu tą kraują ir analizes atnešiu jums.
Pavydėtinai greitai sutiko ir aš, kaip pavasario vėjas, pasišokinėdamas nuskridau į koridoriaus prieblandą...
PLASTINĖ OPERACIJA
Pamatęs, kad žmona vis rečiau meta į mane žvilgsnį, nusprendžiau pasitikrinti pas kaimynes. Keista, bet jos, bendraudamos, suko žvilgsnį į laukus arba įkyriai žiūrėjo žemyn. Iš karto pagalvojau, kad jos kuklinasi, vedamos kažkokių gražių jausmų, bet, grįžęs, pažiūrėjęs į veidrodį, supratau visą klaidingai praleisto gyvenimo esmę: į mane žiūrėjo praplikęs, apdribusiais paakiais, storokas debiliškos išvaizdos Lietuvos Respublikos pilietis, kurio išvaizda nė iš tolo nebuvo panaši į paso nuotrauką (blemba, dar deportuos iš Turkijos). Pokyčiai klykte klykėsi.
Pradėjau organizmo galimybių tyrimą.
Plaukus galima atsisodinti (perkelti iš daigyklos) – labai neblogai atrodytų gorilos arba merinoso avelės variantai, tik visi jie yra savotiško kvapo. Sintetinių nenorėčiau, nes jie elektrinasi, yra nesušukuojami ir naktį žaižaruoja.
Akys – lengvai pakeičiamos įvairių spalvų ir dydžių (nekalbu apie donoro variantus – reikėtų gauti arba padaryti donorą). Kalbu apie intelektualų implantą (tokį prieš 20 metų jau turėjo Robocopas). Labai brangus, bet velniškai patogus variantas – vėžio tipo, ant „lazdelių“, 360 laipsnių apžvalga.
Dantys, aišku, tik dirbtiniai. Jokių implantų – titano-keraminės plokštės, lengvai išimamos ir nedūžtančios smūgio metu. Plaunamos indaplovėj su Somat- 3 viename. Nerūdijančios. Išmanios – pametus galima sušvilpti ir pačios atsiliepia. Pačios apskaičiuoja kramtomo maisto kalorijas ir sukelia nerealų šleikštulį joms viršijus normą (šiek tiek nepatogu restorane).
Skrandžio galimi keli variantai – perrišimas arba implantacija. Perrišus sukūdimo efektas garantuotas, bet kyla problemų su pertekline oda. Ją būtina sutempti mažiau matomose vietose – ant pakaušio po skrybėle (tuo pačiu gausite pastovų originalų šlipsą ir dekoratyvinę bambą kaktoje) arba kur nors ant nugaros, įgyjant Kvazimodo įvaizdį. Bet paskutinis mados klyksmas – implantuotas keturių proventriculus skyrių skrandis, įgalinantis atrajoti. Tegyvuoja veganizmas ir anoreksija.
Na, ir Hamleto klausimas – ilginti ar trumpinti. O gal storinti ar ploninti. Kaime tarp moterų atlikau anoniminę apklausą – nuomonių įvairovė: ir lenkti, ir laužti, ir agurko formos, ir sviestinio moliūgo, ir net žvaigždutės pavidalo... Pasimečiau. Lietutis pasiūlė keisti lytį. Betgi labai skauda – peiliu per gyvą žmogų tokioj vietoj. Bet racionalu: nors kiek pabūtum priešingam kaily, galėtum apšaukti, nubausti už televizorių, gauti mielų dovanų. Tik krūtinės implantų reikėtų. Ir sąmonės perkodavimo į genderį.
Viską susirašęs ėmiau skaičiuoti biudžetą. Išėjo milžiniška suma (nesuprantu, kaip kitos darosi plastines, matyt pašaly uždarbiauja). Suma siekė dviejų namų ir helikopterio kainą. Ir tai tik standartinės komplektacijos – be navarotų. Pradėjau paeiliui atmetinėt visus norus, atsižvelgdamas į turimus finansus. Sąrašas trumpėjo kaip varveklis pavasarį. Galų gale, naudojant turimus resursus, gavosi tik apatiniai dančiai ir pakulų perukas. Kiek tam pensininkui bereikia...
Pradėjau organizmo galimybių tyrimą.
Plaukus galima atsisodinti (perkelti iš daigyklos) – labai neblogai atrodytų gorilos arba merinoso avelės variantai, tik visi jie yra savotiško kvapo. Sintetinių nenorėčiau, nes jie elektrinasi, yra nesušukuojami ir naktį žaižaruoja.
Akys – lengvai pakeičiamos įvairių spalvų ir dydžių (nekalbu apie donoro variantus – reikėtų gauti arba padaryti donorą). Kalbu apie intelektualų implantą (tokį prieš 20 metų jau turėjo Robocopas). Labai brangus, bet velniškai patogus variantas – vėžio tipo, ant „lazdelių“, 360 laipsnių apžvalga.
Dantys, aišku, tik dirbtiniai. Jokių implantų – titano-keraminės plokštės, lengvai išimamos ir nedūžtančios smūgio metu. Plaunamos indaplovėj su Somat- 3 viename. Nerūdijančios. Išmanios – pametus galima sušvilpti ir pačios atsiliepia. Pačios apskaičiuoja kramtomo maisto kalorijas ir sukelia nerealų šleikštulį joms viršijus normą (šiek tiek nepatogu restorane).
Skrandžio galimi keli variantai – perrišimas arba implantacija. Perrišus sukūdimo efektas garantuotas, bet kyla problemų su pertekline oda. Ją būtina sutempti mažiau matomose vietose – ant pakaušio po skrybėle (tuo pačiu gausite pastovų originalų šlipsą ir dekoratyvinę bambą kaktoje) arba kur nors ant nugaros, įgyjant Kvazimodo įvaizdį. Bet paskutinis mados klyksmas – implantuotas keturių proventriculus skyrių skrandis, įgalinantis atrajoti. Tegyvuoja veganizmas ir anoreksija.
Na, ir Hamleto klausimas – ilginti ar trumpinti. O gal storinti ar ploninti. Kaime tarp moterų atlikau anoniminę apklausą – nuomonių įvairovė: ir lenkti, ir laužti, ir agurko formos, ir sviestinio moliūgo, ir net žvaigždutės pavidalo... Pasimečiau. Lietutis pasiūlė keisti lytį. Betgi labai skauda – peiliu per gyvą žmogų tokioj vietoj. Bet racionalu: nors kiek pabūtum priešingam kaily, galėtum apšaukti, nubausti už televizorių, gauti mielų dovanų. Tik krūtinės implantų reikėtų. Ir sąmonės perkodavimo į genderį.
Viską susirašęs ėmiau skaičiuoti biudžetą. Išėjo milžiniška suma (nesuprantu, kaip kitos darosi plastines, matyt pašaly uždarbiauja). Suma siekė dviejų namų ir helikopterio kainą. Ir tai tik standartinės komplektacijos – be navarotų. Pradėjau paeiliui atmetinėt visus norus, atsižvelgdamas į turimus finansus. Sąrašas trumpėjo kaip varveklis pavasarį. Galų gale, naudojant turimus resursus, gavosi tik apatiniai dančiai ir pakulų perukas. Kiek tam pensininkui bereikia...
UŽ LIETUVĄ, VYRAI! BET KOVOKIM IŠ UŽSIENIO.
Vitalijus Digrevičius
Kai man kartu su Vakcina įleido ČIPĄ, pasijutau Antžmogiu. Iš karto sustiprėjo visi pojūčiai. Pirmiausia, regėjimas tapo toks aštrus, kad galėjau pamatyti tai, ko anksčiau net nesvajojau. Galėjau pamatyti net Corona virusą, kai anksčiau matydavau tik Corona alų. Net pašiurpau, pamatęs kiek daug tų virusų aplink, bet buvau ramus, nes dabar virusus galėjau nubaidyti paprasta šluotele arba net oro srove. Pastebėjau, kad jie bijo švilpimo. Švilpiau garsiai ir be perstojo, kol pasigirdo kaimynų smūgiai į radiatorius.
Labai jautrūs tapo skonis ir uoslė: galėjau valgyti Kiaušinį jausdamas Ananaso skonį ir kvepiantį kaip Cafee Lavazza espresso. Ką ten musių lervos, galėsim ateity net Jį valgyti. Ir bus delikatesas. Žiedinis maitinimasis.
Pažiūrėjau per langą. Ten viruso koncentracija buvo daug didesnė nei kambary, nes kieme be kaukės šlitinėjo „paėmęs“ kaimynas Lietutis. Užsikišau visas Organizmo skyles, išvedžiojau iš jų žarneles, kiekvienai pasikabinau po yrančio polietileno maišelį, apsikarsčiau įvairiais manometrais, pulsometrais, oksometrais (deguonmačiais), taksometrais ir išėjau laukan. Į nosį tvoskė salstelėjęs marinuotų grybų tvaikas, sumišęs su perpuvusių raugintų kopūstų ir ant seno aliejaus kepamos žuvies kvapais. Ogi tai aš dar vakar valgiau su malonumu...
Iš karto Smegenyse įjungiau 5G ryšį ir pabandžiau susisiekti su kokiu nors Palydovu. Labai trukdė TELIA, bet ilgainiui pavyko. Pataikiau ant rusų. Sužinoję, kad aš iš Lietuvos, sodriai (ne SODRA-i; aut. past.) nusikeikė ir pasiuntė ant Trijų Raidžių... nuėjau...
Aplink Pasaulis buvo toks aiškus, kad darėsi net nuobodu. Pavyzdžiui, skrendant keleiviniam lėktuvui, tiesiai nuo žemės galėjau pasakyti, kiek jame skrenda moterų ir kiek merginų. Gyvenime nebeliko nieko intymaus...
Negana to, ėmiau skaityti aplinkinių mintis. Siaubas. Visos vyrų mintys sukosi apie du dalykus (patys žinot, kokius), o moterų mintys buvo margos kaip narkotinių augalų pieva ir aštrios bei nuodingos kaip jūrinio ežio spygliai... Stiprioji lytis. Detalizuoti minčių negaliu vadovaudamasis Asmens Duomenų Apsaugos įstatymu... bet aš tai viską apie visus žinau... net sekt nereikia.
Pasirodo, galėjau perskaityt net gyvūnų mintis, bet ten nebuvo nieko įdomaus – ėdalas, seksas, šiltas guolis ir šiek ties pasityčiojimo iš Žmonių poelgių.
Apjungus visas šias Galias, pasijutau TOBULAS...
Pasigirdo stiprus beldimas į būdelės duris,- Ar ilgai dar tu ten? Keturiese jau pusę valandos laukiam.
Mintyse dar pagalvojau, kad visiškai pritariu Europos Komisijos politikai lauko tualetų klausimu... oras kvepėjo Vanile...
Kai man kartu su Vakcina įleido ČIPĄ, pasijutau Antžmogiu. Iš karto sustiprėjo visi pojūčiai. Pirmiausia, regėjimas tapo toks aštrus, kad galėjau pamatyti tai, ko anksčiau net nesvajojau. Galėjau pamatyti net Corona virusą, kai anksčiau matydavau tik Corona alų. Net pašiurpau, pamatęs kiek daug tų virusų aplink, bet buvau ramus, nes dabar virusus galėjau nubaidyti paprasta šluotele arba net oro srove. Pastebėjau, kad jie bijo švilpimo. Švilpiau garsiai ir be perstojo, kol pasigirdo kaimynų smūgiai į radiatorius.
Labai jautrūs tapo skonis ir uoslė: galėjau valgyti Kiaušinį jausdamas Ananaso skonį ir kvepiantį kaip Cafee Lavazza espresso. Ką ten musių lervos, galėsim ateity net Jį valgyti. Ir bus delikatesas. Žiedinis maitinimasis.
Pažiūrėjau per langą. Ten viruso koncentracija buvo daug didesnė nei kambary, nes kieme be kaukės šlitinėjo „paėmęs“ kaimynas Lietutis. Užsikišau visas Organizmo skyles, išvedžiojau iš jų žarneles, kiekvienai pasikabinau po yrančio polietileno maišelį, apsikarsčiau įvairiais manometrais, pulsometrais, oksometrais (deguonmačiais), taksometrais ir išėjau laukan. Į nosį tvoskė salstelėjęs marinuotų grybų tvaikas, sumišęs su perpuvusių raugintų kopūstų ir ant seno aliejaus kepamos žuvies kvapais. Ogi tai aš dar vakar valgiau su malonumu...
Iš karto Smegenyse įjungiau 5G ryšį ir pabandžiau susisiekti su kokiu nors Palydovu. Labai trukdė TELIA, bet ilgainiui pavyko. Pataikiau ant rusų. Sužinoję, kad aš iš Lietuvos, sodriai (ne SODRA-i; aut. past.) nusikeikė ir pasiuntė ant Trijų Raidžių... nuėjau...
Aplink Pasaulis buvo toks aiškus, kad darėsi net nuobodu. Pavyzdžiui, skrendant keleiviniam lėktuvui, tiesiai nuo žemės galėjau pasakyti, kiek jame skrenda moterų ir kiek merginų. Gyvenime nebeliko nieko intymaus...
Negana to, ėmiau skaityti aplinkinių mintis. Siaubas. Visos vyrų mintys sukosi apie du dalykus (patys žinot, kokius), o moterų mintys buvo margos kaip narkotinių augalų pieva ir aštrios bei nuodingos kaip jūrinio ežio spygliai... Stiprioji lytis. Detalizuoti minčių negaliu vadovaudamasis Asmens Duomenų Apsaugos įstatymu... bet aš tai viską apie visus žinau... net sekt nereikia.
Pasirodo, galėjau perskaityt net gyvūnų mintis, bet ten nebuvo nieko įdomaus – ėdalas, seksas, šiltas guolis ir šiek ties pasityčiojimo iš Žmonių poelgių.
Apjungus visas šias Galias, pasijutau TOBULAS...
Pasigirdo stiprus beldimas į būdelės duris,- Ar ilgai dar tu ten? Keturiese jau pusę valandos laukiam.
Mintyse dar pagalvojau, kad visiškai pritariu Europos Komisijos politikai lauko tualetų klausimu... oras kvepėjo Vanile...
Nori nenori kiekvienam iš mūsų ateina ta diena, kuri vadinasi Gimtadienis. Kadangi šiuolaikinėmis sąlygomis sudėtinga paminėti tokią progą, ėmiausi visų reikalingų saugumo priemonių, nustatytų Ministrų kabineto nutarimais, Baudžiamojo ir Civilinio kodekso straipsniais, ES gimtadienio reglamentu, daktarų Unikausko ir Kasiulevičiaus šventais žodžiais, bei „Beatos virtuvės“ patarimais.
Dalyvavo 8 kviestiniai svečiai, pusė gimtojo kaimo ir 9 policininkai, kurie pradžioje prižiūrėjo viešą interesą, o vėliau užėmė eilinių siurbėlių gretas. Visų pirma, reikėjo nustatyti saugumo zonas svečiams (20 m2 žmogui), todėl, vidinio balso patartas, išsinuomojau miesto stadioną. 5m atstumu viena nuo kitos buvo išstatytos kėdės, gausiai aplaistytos dezinfekciniu skysčiu, kurio gausa sukėlė šiek tiek rūpesčių puošnioms damoms, nes jų rūbai ėmė dvokti nenusakomu kvapu – kažkokiu samagono ir sieros vandenilio mišiniu. Veltui jis buvo malšinamas šaneliais, diorais ir versačiais, jo kvapas buvo virš visko – naikino bele ką – taip ir buvo parašyta naudojimo instrukcijoje. Papildomai dezinfekcijai „gyvybės dezodorantą“ kartas nuo karto purškė „rūko patrankos“, ko pasėkoje stadiono aplinka skendėjo rūke ir priminė gero siaubo filmo dekoracijas.
Muzikantai privalėjo stovėti 5 m atstumu vienas nuo kito, todėl grojo kiekvienas sau, nes dirigentas nebuvo samdytas dėl „pandemiško“ biudžeto. Laidų raizgalynėje kaip žiogas šokinėjo renginio vedėjas. Šokiai buvo savotiški – nugaromis vienas į kitą (toks reikalavimas buvo įrašytas kvietimuose), vengiant kūnų sąlyčio ir su trijų sluoksnių kaukėmis. Šokančiųjų beveik nebuvo...
Gėrimams po visą stadioną buvo išvedžiotos šlangos su pritaisytais individualiais siurbtukais. Kadangi alkoholinius gėrimus viešose vietose vartoti draudžiama, į viešojo gėrimo sistemą buvo paleistas nealkoholinis alus, kurį pratestavusi lošimų ir gėrimo kontrolės komisija už nemažą įkišą išdavė vienkartinį 3 dienų leidimą. Komisijai pasišalinus, sistema buvo užpildyta Lietuvoje populiariausiu 9 proc. alučiu – „Smerčiumi“. Stipresni gėrimai buvo naudojami individualiai iš vidinių kišenių per šiaudelius. Laimei ribų neliko.
Sunkiausiai buvo su maisto tiekimu. Kadangi visi buvo su kaukėmis, renginio vieta buvo vieša, tai, pagal pradinį sumanymą, maistas turėjo būti tiekiamas kateteriais skystu pavidalu tiesiai į skrandį, tačiau dėl siurblių galingumo trūkumo ir veganų pasipriešinimo, sugalvojome maistą tiekti dronais, kiekvienam dalyviui pasirašius atsakomybės dėl pavojaus deklaracijas. Dronai tiekė po vieną vieno kąsnio sumuštinį individualiai pagal užsakymus mobiliu telefonu (žinutė – 43 ct). Sočių nebuvo.
Prie mikrofono oficialiai sveikino vietinis Mersas, BMW savininkas (administracijos direktorius) ir svečias iš Ukrainos Zaporožietis, neoficialiai – visi norintys (tipo – „ar prisimeni, kai buvom jauni? Mes tave mylim... laimės ir sveikatos“ ir t.t.).
Kaip Solenizantas sėdėjau ant paaukštinimo, dairiausi aplinkui kaip nekenčiama vestuvių nuotaka ir surūgusia nuotaika nervinausi, ar viskas susirinkusiems yra gerai. Pačiam norėjosi miego arba nors ištiesti pavargusias kojas. Likimas neleido...
Paryčiais dirbtinį apšvietimą ėmė keisti natūralus, muzika nutilo, nauja tvarkos sergėtojų pamaina rinko nuo žemės „prisirpusius baliaus vaisius“, kai kas dar bliovė „kultūros paveldą“ – žemaičių krašto liaudies dainas, tačiau pirmoji šventės para ėjo į pabaigą. Stadionas atrodė kaip po dviejų savaičių Olimpinių Žaidynių.
Mane dėl nervinio išsekimo, kraujospūdžio pertekliaus ir sutinusių sąnarių išvežė Nr.112. Gulėjau palatoje ir dėkojau Likimui, kad nereikės dalyvauti likusiose dviejose Mano Šventės parose...
P. S. Visi, norintys finansiškai paremti mano renginį, galite skambinti.
Varpais. Vienas skambutis (dūžis) – 3 EUR, trys dūžiai – 5 EUR... už 10 EUR galite daužyti, kiek norit. Happy birthay...
Dalyvavo 8 kviestiniai svečiai, pusė gimtojo kaimo ir 9 policininkai, kurie pradžioje prižiūrėjo viešą interesą, o vėliau užėmė eilinių siurbėlių gretas. Visų pirma, reikėjo nustatyti saugumo zonas svečiams (20 m2 žmogui), todėl, vidinio balso patartas, išsinuomojau miesto stadioną. 5m atstumu viena nuo kitos buvo išstatytos kėdės, gausiai aplaistytos dezinfekciniu skysčiu, kurio gausa sukėlė šiek tiek rūpesčių puošnioms damoms, nes jų rūbai ėmė dvokti nenusakomu kvapu – kažkokiu samagono ir sieros vandenilio mišiniu. Veltui jis buvo malšinamas šaneliais, diorais ir versačiais, jo kvapas buvo virš visko – naikino bele ką – taip ir buvo parašyta naudojimo instrukcijoje. Papildomai dezinfekcijai „gyvybės dezodorantą“ kartas nuo karto purškė „rūko patrankos“, ko pasėkoje stadiono aplinka skendėjo rūke ir priminė gero siaubo filmo dekoracijas.
Muzikantai privalėjo stovėti 5 m atstumu vienas nuo kito, todėl grojo kiekvienas sau, nes dirigentas nebuvo samdytas dėl „pandemiško“ biudžeto. Laidų raizgalynėje kaip žiogas šokinėjo renginio vedėjas. Šokiai buvo savotiški – nugaromis vienas į kitą (toks reikalavimas buvo įrašytas kvietimuose), vengiant kūnų sąlyčio ir su trijų sluoksnių kaukėmis. Šokančiųjų beveik nebuvo...
Gėrimams po visą stadioną buvo išvedžiotos šlangos su pritaisytais individualiais siurbtukais. Kadangi alkoholinius gėrimus viešose vietose vartoti draudžiama, į viešojo gėrimo sistemą buvo paleistas nealkoholinis alus, kurį pratestavusi lošimų ir gėrimo kontrolės komisija už nemažą įkišą išdavė vienkartinį 3 dienų leidimą. Komisijai pasišalinus, sistema buvo užpildyta Lietuvoje populiariausiu 9 proc. alučiu – „Smerčiumi“. Stipresni gėrimai buvo naudojami individualiai iš vidinių kišenių per šiaudelius. Laimei ribų neliko.
Sunkiausiai buvo su maisto tiekimu. Kadangi visi buvo su kaukėmis, renginio vieta buvo vieša, tai, pagal pradinį sumanymą, maistas turėjo būti tiekiamas kateteriais skystu pavidalu tiesiai į skrandį, tačiau dėl siurblių galingumo trūkumo ir veganų pasipriešinimo, sugalvojome maistą tiekti dronais, kiekvienam dalyviui pasirašius atsakomybės dėl pavojaus deklaracijas. Dronai tiekė po vieną vieno kąsnio sumuštinį individualiai pagal užsakymus mobiliu telefonu (žinutė – 43 ct). Sočių nebuvo.
Prie mikrofono oficialiai sveikino vietinis Mersas, BMW savininkas (administracijos direktorius) ir svečias iš Ukrainos Zaporožietis, neoficialiai – visi norintys (tipo – „ar prisimeni, kai buvom jauni? Mes tave mylim... laimės ir sveikatos“ ir t.t.).
Kaip Solenizantas sėdėjau ant paaukštinimo, dairiausi aplinkui kaip nekenčiama vestuvių nuotaka ir surūgusia nuotaika nervinausi, ar viskas susirinkusiems yra gerai. Pačiam norėjosi miego arba nors ištiesti pavargusias kojas. Likimas neleido...
Paryčiais dirbtinį apšvietimą ėmė keisti natūralus, muzika nutilo, nauja tvarkos sergėtojų pamaina rinko nuo žemės „prisirpusius baliaus vaisius“, kai kas dar bliovė „kultūros paveldą“ – žemaičių krašto liaudies dainas, tačiau pirmoji šventės para ėjo į pabaigą. Stadionas atrodė kaip po dviejų savaičių Olimpinių Žaidynių.
Mane dėl nervinio išsekimo, kraujospūdžio pertekliaus ir sutinusių sąnarių išvežė Nr.112. Gulėjau palatoje ir dėkojau Likimui, kad nereikės dalyvauti likusiose dviejose Mano Šventės parose...
P. S. Visi, norintys finansiškai paremti mano renginį, galite skambinti.
Varpais. Vienas skambutis (dūžis) – 3 EUR, trys dūžiai – 5 EUR... už 10 EUR galite daužyti, kiek norit. Happy birthay...
BEDARBIS
Kada gyvenime nebeliko jokio noro gyvent, dirbti, mylėtis ir gulėti lovoje – išėjau į Seimą. Nežinau, nei su kokia partija, nei kokioj apygardoj – pasakė, kad eičiau pagal sąrašą ir nuėjau. Žmonės plojo, nes buvau vienas iš šešių Naujų.
- Nuo ko pradėti?- paklausiau geriausio draugo Lietučio.
- Pradėk nuo viešbučio – gyventi kažkur reikės, nesitrinsi stoties rajone juk. Ir dar gausi Reikalų Tvarkytoją – susipažink, išanalizuok, paženklink – turi būti visiškai patikima.
Kambarys buvo rezervinis (kas duos naujokui gerą), truputį paplėkęs, su blakių šokių takeliais, bet geresnis, negu mano Raukniūnų palėpė. Nepatiko tik tai, kad langai buvo į koridoriaus pusę. Kaip televizorius. Už spintos radau užkištą Lenino bareljefą - matyt gyvenęs socialistas, spintos antresolėse mėtėsi svetimų šeimų nuotraukos, kvepiantys exReikalų Tvarkytojų laiškai, radau net les culottes de femmes... tegul...
Besižvalgant, pasibeldusi į duris, įėjo nuostabaus grožio moteris.
- Jūs būsite Reikalų Tvarkytoja?
- Taip taip, aš tvarkytoja.
Kažkur buvau skaitęs kaip elgiasi Seimūnai tokiose situacijose, tai iškart nusivedžiau į miegamąjį ir parodžiau lovą,- Patinka? Platiii... Ar čia pradėsime Tvarkytis?
- Ne, pirmiausiai tvarkysimės koridoriuje, vėliau virtuvėje, vėliau gal reikės padirbėti spintoje, o, galų gale, čia. Viskas griežtai pagal statutą.
Kol grįžau iš vaistinės su nitroglicerinu ir.., kambarys buvo sutvarkytas. Moteris nuėjo pas Kitą...
Pirmoji sesijos diena prasidėjo. Prieš tai reikėjo duoti priesaiką: ranka – ant netikusios Konstitucijos ir „tepadeda man Dievas“, lyg jis būtų tą Konstituciją rašęs. Atsidusęs padariau
kaip lieptas, nes Seime galima ir į galvą gauti, ir tapau Pateptuoju. Širdyje suskambo Nibelungų Giesmė.
Apžvelgiau kaimynus. Kaip Karnavalas, Balaganas ir Turgus kartu sudėjus. Viskas perkama, mainoma, išsižadama ir patvarkoma. Po vieną, atrodo, žmonės kaip žmonės, bet visi vienoj vietoj...
Pats vyriausias buvo senas kaip mamuto kakus, dar su Basanavičium vienoj kadencijoj buvęs, vėliau – daug metų tremties (užsienyje), o dabar – nuo pat Sąjūdžio be pertraukų... pagal sąrašus... bet leisgyvis balsas...
Šalia manęs sėdėjo išsilavinęs parlamentaras labai gražia lietuviška pavarde – Beržinis (kaip iš žalčių Eglės pasakos). Rusijoje jis būtų – Berezovskis, Izraelyje - בערעזע , Italijoje – Bezarinis, Vokietijoje – Birke, Madagaskare, o blyn ... Madagaskare – Baobabas, nes ten beržai neauga... (atsibudau nuo smūgio į šoną).
- Balsavimas.
- Koks klausimas?
- Leidimas modifikuotą mėšlą naudoti sardelių gamyboje... reikia „Už“.
- Kaip čia reikia balsuoti?
- Įkiši kortelę, paspaudi žalią ir viskas.
Atlikau. Paskelbė rezultatus – 108 – už, 14 – prieš, nuo vienos kortelės nuskaičiuota 1860 EUR. Visi atsisuko į mane, kaip į idiotą. Pasirodo, kortelė turi būti ne kreditinė.
Pasigirdo balsų, kad Seime lankysis Ekscelencija. Seimo pirmininkė iškart įspėjo, kad niekas neprasižiotų, nes Ekscelencija nepakenčia protingesnių žodžių, negu jo.
Ekscelencija įėjo. Bandė prasižioti opozicijos lyderis, bet Seimo pirmininkė žvilgsniu jam davė šachą ir jis nutilo. Ekscelencija stovėjo – niekas nepasiūlė atsisėsti, tuo pačiu ir į tribūną - ir jis išėjo... Taaaip, valdžių bendradarbiavimas.
Laisvą dieną pasiėmiau valdišką mašiną su šešiais švyturėliais ir, nesilaikydamas taisyklių, nurūkau į susitikimą su rinkėjais.
Susitikimas praėjo fantastiškai. Tik prie savivaldybės pastato, sulipę į medžius, ūbaudami piketavo pedagogai, gavę iš šimpanzių pagamintą vakciną Astra Zeneca.
Atsisveikinant rajono meras įteikė žmonos rankų darbo angoros vilnos megztinį su rajono herbu. Administracijos direktorius, rankoje laikydamas tušinuką su rajono logotipu, susinervino, išsitraukė piniginę ir atsisveikino grynais. Rajono verslininkai davė akcijomis, paprasti žmonės – natūra – dešromis, kiaušiniais, medumi, ūkišku muilu ir t.t. Kadangi dar nebuvau gobšus, visas smulkiąsias dovanas liepiau vairuotojui iškrauti prie kryžiaus, rasto ant rajono ribos. Apsiverkiau.
Rytojaus sesijos metu mane žiauriai užsipuolė kolega iš kitos frakcijos, - kaip tu drįsti po svetimą rinkiminę apygardą važinėti? Ten mano lovys.
- Kad aš dar nežinau, kur mano (kaltai pasiaiškinau).
- Aš tau dūdą sumalsiu. Kiek ten prisidirbai: prisižadėjai į mero sūnaus fermą autostradą nutiesti, pensijas nuo rytojaus pakelti tris kartus, suvienodinti atlyginimus: bankininkų su politikais ir policininkų su mokytojais, pasiskiepyjai nuo COVID be eilės ir dar mano dovanas susirinkai. Aš tau tuoj veido kosmetinę Apdailą ir... Apkaltą...
Ar gali žmogus tyliau už kapų tylą, greičiau už žaibą?.. Gali.
Kitą dieną gavau biuletenį – kardiomidinis kepenų prostatitas, smegenų rodomarinis pleumoritas ir sloga. Sauber.
- Nuo ko pradėti?- paklausiau geriausio draugo Lietučio.
- Pradėk nuo viešbučio – gyventi kažkur reikės, nesitrinsi stoties rajone juk. Ir dar gausi Reikalų Tvarkytoją – susipažink, išanalizuok, paženklink – turi būti visiškai patikima.
Kambarys buvo rezervinis (kas duos naujokui gerą), truputį paplėkęs, su blakių šokių takeliais, bet geresnis, negu mano Raukniūnų palėpė. Nepatiko tik tai, kad langai buvo į koridoriaus pusę. Kaip televizorius. Už spintos radau užkištą Lenino bareljefą - matyt gyvenęs socialistas, spintos antresolėse mėtėsi svetimų šeimų nuotraukos, kvepiantys exReikalų Tvarkytojų laiškai, radau net les culottes de femmes... tegul...
Besižvalgant, pasibeldusi į duris, įėjo nuostabaus grožio moteris.
- Jūs būsite Reikalų Tvarkytoja?
- Taip taip, aš tvarkytoja.
Kažkur buvau skaitęs kaip elgiasi Seimūnai tokiose situacijose, tai iškart nusivedžiau į miegamąjį ir parodžiau lovą,- Patinka? Platiii... Ar čia pradėsime Tvarkytis?
- Ne, pirmiausiai tvarkysimės koridoriuje, vėliau virtuvėje, vėliau gal reikės padirbėti spintoje, o, galų gale, čia. Viskas griežtai pagal statutą.
Kol grįžau iš vaistinės su nitroglicerinu ir.., kambarys buvo sutvarkytas. Moteris nuėjo pas Kitą...
Pirmoji sesijos diena prasidėjo. Prieš tai reikėjo duoti priesaiką: ranka – ant netikusios Konstitucijos ir „tepadeda man Dievas“, lyg jis būtų tą Konstituciją rašęs. Atsidusęs padariau
kaip lieptas, nes Seime galima ir į galvą gauti, ir tapau Pateptuoju. Širdyje suskambo Nibelungų Giesmė.
Apžvelgiau kaimynus. Kaip Karnavalas, Balaganas ir Turgus kartu sudėjus. Viskas perkama, mainoma, išsižadama ir patvarkoma. Po vieną, atrodo, žmonės kaip žmonės, bet visi vienoj vietoj...
Pats vyriausias buvo senas kaip mamuto kakus, dar su Basanavičium vienoj kadencijoj buvęs, vėliau – daug metų tremties (užsienyje), o dabar – nuo pat Sąjūdžio be pertraukų... pagal sąrašus... bet leisgyvis balsas...
Šalia manęs sėdėjo išsilavinęs parlamentaras labai gražia lietuviška pavarde – Beržinis (kaip iš žalčių Eglės pasakos). Rusijoje jis būtų – Berezovskis, Izraelyje - בערעזע , Italijoje – Bezarinis, Vokietijoje – Birke, Madagaskare, o blyn ... Madagaskare – Baobabas, nes ten beržai neauga... (atsibudau nuo smūgio į šoną).
- Balsavimas.
- Koks klausimas?
- Leidimas modifikuotą mėšlą naudoti sardelių gamyboje... reikia „Už“.
- Kaip čia reikia balsuoti?
- Įkiši kortelę, paspaudi žalią ir viskas.
Atlikau. Paskelbė rezultatus – 108 – už, 14 – prieš, nuo vienos kortelės nuskaičiuota 1860 EUR. Visi atsisuko į mane, kaip į idiotą. Pasirodo, kortelė turi būti ne kreditinė.
Pasigirdo balsų, kad Seime lankysis Ekscelencija. Seimo pirmininkė iškart įspėjo, kad niekas neprasižiotų, nes Ekscelencija nepakenčia protingesnių žodžių, negu jo.
Ekscelencija įėjo. Bandė prasižioti opozicijos lyderis, bet Seimo pirmininkė žvilgsniu jam davė šachą ir jis nutilo. Ekscelencija stovėjo – niekas nepasiūlė atsisėsti, tuo pačiu ir į tribūną - ir jis išėjo... Taaaip, valdžių bendradarbiavimas.
Laisvą dieną pasiėmiau valdišką mašiną su šešiais švyturėliais ir, nesilaikydamas taisyklių, nurūkau į susitikimą su rinkėjais.
Susitikimas praėjo fantastiškai. Tik prie savivaldybės pastato, sulipę į medžius, ūbaudami piketavo pedagogai, gavę iš šimpanzių pagamintą vakciną Astra Zeneca.
Atsisveikinant rajono meras įteikė žmonos rankų darbo angoros vilnos megztinį su rajono herbu. Administracijos direktorius, rankoje laikydamas tušinuką su rajono logotipu, susinervino, išsitraukė piniginę ir atsisveikino grynais. Rajono verslininkai davė akcijomis, paprasti žmonės – natūra – dešromis, kiaušiniais, medumi, ūkišku muilu ir t.t. Kadangi dar nebuvau gobšus, visas smulkiąsias dovanas liepiau vairuotojui iškrauti prie kryžiaus, rasto ant rajono ribos. Apsiverkiau.
Rytojaus sesijos metu mane žiauriai užsipuolė kolega iš kitos frakcijos, - kaip tu drįsti po svetimą rinkiminę apygardą važinėti? Ten mano lovys.
- Kad aš dar nežinau, kur mano (kaltai pasiaiškinau).
- Aš tau dūdą sumalsiu. Kiek ten prisidirbai: prisižadėjai į mero sūnaus fermą autostradą nutiesti, pensijas nuo rytojaus pakelti tris kartus, suvienodinti atlyginimus: bankininkų su politikais ir policininkų su mokytojais, pasiskiepyjai nuo COVID be eilės ir dar mano dovanas susirinkai. Aš tau tuoj veido kosmetinę Apdailą ir... Apkaltą...
Ar gali žmogus tyliau už kapų tylą, greičiau už žaibą?.. Gali.
Kitą dieną gavau biuletenį – kardiomidinis kepenų prostatitas, smegenų rodomarinis pleumoritas ir sloga. Sauber.
Teatras.
Žmona ryte įėjo į virtuvę kažkokiu skuduru aprišta galva.
- Viešpatie, galva plyšta.
- Jei vakare plyštų, suprasčiau,.. bet ryte (pajuokavau).
- (Juokų nepataikiau) Nesityčiok, visą naktį akių nesumerkiau.
- Aš irgi nesimarkstydamas miegojau... (kažką prisiminiau) O ne šiandien mes į spektaklį?
- Ū-ū-ū (suūbavo kaip Lazdynų Pelėda), aš visai neturiu kuo apsirengti (ištryško netikra ašara).
- O keturios pilnos spintos?
- Ką, tu nesupranti – aš gi Moteris...
- Gerai, man jau į darbą, pietų grįšiu po dviejų.
- Eik (prašvogždė Julijaus Cezario balsu, ką reiškė – „greičiau dink iš akių“).
Grįžęs pietų, maisto neradau. Užtat radau butą, paverstą karo zonos priekinės linijos apkasais, ir Savąją – užverktomis karo kapeliono akimis ir į mane nukreiptu snaiperio žvilgsniu.
- Ko žiūri kaip kareivis į utėlę? Negi tokią dieną negali neėdęs pakentėti?
- Aš nieko nesakau.
- Ir be sakymo matau – putos iš nasrų drimba... Viešpatie, kodėl man tenka su tokiu gyventi?
Užsibarikadavau virtuvėje. Iš „grimerinės“ skambėjo keiksmai viso pasaulio kalbomis, sumišę su lietuvių liaudies raudomis ir nepakartojamais Žemės gyvių balsais. Artėjo Tiesos metas.
- Ateik. Pasižiūrėk, ar ta suknelė geriau, ar ta, ar ta, ar šita?
- Man tai visos gražios.
- (Nesuvokiantis žvilgsnis) Bet kažkuri vis tiek gražesnė... tu visai nenori man padėti... net Lietučio žmona Rozalinda kiekvieną dieną prie parduotuvės su nauja Humana...
- Teresė Haubica PZH2000 gražiai rengiasi (ne į temą išlemenau).
- O tai daug rengtis: triusikai – auksinis šniūrelis, sijonas – 22 cm.
Nenorėjau ginčytis, nors tiksliai žinojau, kokia to šniūrelio spalva.
- Gal golfą vilkis?..
- Debilas... O tu dar neapsivilkęs? Ar sąžinės turi? Kada spėsi?
Per šešias minutes buvau visiškai pasiruošęs.
- Kas per baltiniai... tvartiniai? Negali normalių baltinių apsivilkt?.. Viešpatie, aš nieko geltono neturiu, o horoskopas...
Užsidariau tualete. Pusvalandis prabėgo kaip akimirka. Išlindęs pamačiau kažką iš Mordoro karalystės – ant galvos iš nuosavų ir svetimų plaukų susuktas Albatroso lizdas, papuoštas miško ir jūros gėrybėmis.
- Tu geriau ant galvos povo plunksnas, o ant užpakalio lapės uodegą prisitaisyk (visai nepataikiau, pasigirdo urzgimas). O tu negali paprasčiau?.. kam reikia taip išsidirbinėti?
- Na, tu ir debilas ruonis, tiksliau, ne ruonis, o jūrų vėplys. Ką reiškia paprasčiau – blogiau už Kitas atrodyti? Ne...geriau nusišaučiau (mano ranka džiaugsmingai ėmė tiestis link seifo su pistoletu...), geriau stačia galva į žemę (ranka atsitraukė). Tu negali suprast, kad aš turiu Jas visas priblokšti, kitaip „šakės“ mano EGO. Ar žinai, kodėl per spektaklį šviesas salėje tik pabaigoj uždega? Todėl, kad aktorės pasiustų, pamačiusios žiūrovių apdarus. Būtų vaidinamos tik tragedijos.
- Putpeliuk, mažiau kalbėk. Mes jau vėluojam.
- Taip ir galvojau... o dar žiedai. Dievotėliau, tik dešimt pirštų turiu, o žiedų – šešiolika, ir visi vienetiniai. (Rauda) Tu šešis į kišenę įsidėk, per pertrauką pasikeisiu.
- Kad mes jau tikrai anksčiau pertraukos nebūsim... vėluojam,.. dar važiuoti.
- Taip ir sakiau, krankly tu, kad per tave visada pavėluojam. Nelaime tu mano gyvenimo.
Nuvykome spektakliui besibaigiant. Prie rūbinės nespėjom net pasitvarkyti. Maniškė įsiveržė į salę ir pasiuntė Konkurentėms tokį energijos, blizgesio ir neapykantos pliūpsnį, kad visas jas iškart turėjo sudeginti Hado ugnimi. Iš salės atėjo koncentruotas devynių damų darnus atsakas ir abu srautai kurį laiką spaudė vienas kitą, besiblaškydami žiūrovų salės erdvėje, stebint paklaikusiems aktoriams, užmiršusiems nusilenkti.
Maniškė neatlaikė – sukaukė besiporuojančios hienos balsu ir atsitraukė į rūbinę. Besitraukiant „Albatroso lizdas“ užkliuvo už dirbtinės Betliejaus Žvaigždės – Kalėdų papuošimo ir visas nuostabumas pasiliko kaboti erdvėje... nesavi plaukai sumišo su gamtos gėrybėmis, dirbtina liukra išsitaškė aplinkui ant žiūrovų - išsišiepusių barzdų ir netikrų perlų. Fiasko.
Besitraukdamas iš kišenės pirštines ant grindų pabėriau turėtus žiedus, kuriuos bemat padėjo rinkti aplink buvę žiūrovai. Radosi beveik visi - trūko tik vieno – matyt gudriai pasislėpė grindų plyšyje. Nebeieškojom. Traukėmės inkšdami, atsišaudydami paklaikusiais žvilgsniais.
Įsėdę į automobilį sulaukėme dar vieno likimo smūgio – akumuliatorius buvo „išsibezdėjęs“.
Ilgai sėdėjome tylėdami, prislėgti kiekvienas nuosavų minčių ir jausmų – gatvėje mažėjo mašinų, retėjo „svyruojančių“ piliečių gretos, pasitraukė net prostitutės. Likom pasaulyje vieni... buvo gera...
- Viešpatie, galva plyšta.
- Jei vakare plyštų, suprasčiau,.. bet ryte (pajuokavau).
- (Juokų nepataikiau) Nesityčiok, visą naktį akių nesumerkiau.
- Aš irgi nesimarkstydamas miegojau... (kažką prisiminiau) O ne šiandien mes į spektaklį?
- Ū-ū-ū (suūbavo kaip Lazdynų Pelėda), aš visai neturiu kuo apsirengti (ištryško netikra ašara).
- O keturios pilnos spintos?
- Ką, tu nesupranti – aš gi Moteris...
- Gerai, man jau į darbą, pietų grįšiu po dviejų.
- Eik (prašvogždė Julijaus Cezario balsu, ką reiškė – „greičiau dink iš akių“).
Grįžęs pietų, maisto neradau. Užtat radau butą, paverstą karo zonos priekinės linijos apkasais, ir Savąją – užverktomis karo kapeliono akimis ir į mane nukreiptu snaiperio žvilgsniu.
- Ko žiūri kaip kareivis į utėlę? Negi tokią dieną negali neėdęs pakentėti?
- Aš nieko nesakau.
- Ir be sakymo matau – putos iš nasrų drimba... Viešpatie, kodėl man tenka su tokiu gyventi?
Užsibarikadavau virtuvėje. Iš „grimerinės“ skambėjo keiksmai viso pasaulio kalbomis, sumišę su lietuvių liaudies raudomis ir nepakartojamais Žemės gyvių balsais. Artėjo Tiesos metas.
- Ateik. Pasižiūrėk, ar ta suknelė geriau, ar ta, ar ta, ar šita?
- Man tai visos gražios.
- (Nesuvokiantis žvilgsnis) Bet kažkuri vis tiek gražesnė... tu visai nenori man padėti... net Lietučio žmona Rozalinda kiekvieną dieną prie parduotuvės su nauja Humana...
- Teresė Haubica PZH2000 gražiai rengiasi (ne į temą išlemenau).
- O tai daug rengtis: triusikai – auksinis šniūrelis, sijonas – 22 cm.
Nenorėjau ginčytis, nors tiksliai žinojau, kokia to šniūrelio spalva.
- Gal golfą vilkis?..
- Debilas... O tu dar neapsivilkęs? Ar sąžinės turi? Kada spėsi?
Per šešias minutes buvau visiškai pasiruošęs.
- Kas per baltiniai... tvartiniai? Negali normalių baltinių apsivilkt?.. Viešpatie, aš nieko geltono neturiu, o horoskopas...
Užsidariau tualete. Pusvalandis prabėgo kaip akimirka. Išlindęs pamačiau kažką iš Mordoro karalystės – ant galvos iš nuosavų ir svetimų plaukų susuktas Albatroso lizdas, papuoštas miško ir jūros gėrybėmis.
- Tu geriau ant galvos povo plunksnas, o ant užpakalio lapės uodegą prisitaisyk (visai nepataikiau, pasigirdo urzgimas). O tu negali paprasčiau?.. kam reikia taip išsidirbinėti?
- Na, tu ir debilas ruonis, tiksliau, ne ruonis, o jūrų vėplys. Ką reiškia paprasčiau – blogiau už Kitas atrodyti? Ne...geriau nusišaučiau (mano ranka džiaugsmingai ėmė tiestis link seifo su pistoletu...), geriau stačia galva į žemę (ranka atsitraukė). Tu negali suprast, kad aš turiu Jas visas priblokšti, kitaip „šakės“ mano EGO. Ar žinai, kodėl per spektaklį šviesas salėje tik pabaigoj uždega? Todėl, kad aktorės pasiustų, pamačiusios žiūrovių apdarus. Būtų vaidinamos tik tragedijos.
- Putpeliuk, mažiau kalbėk. Mes jau vėluojam.
- Taip ir galvojau... o dar žiedai. Dievotėliau, tik dešimt pirštų turiu, o žiedų – šešiolika, ir visi vienetiniai. (Rauda) Tu šešis į kišenę įsidėk, per pertrauką pasikeisiu.
- Kad mes jau tikrai anksčiau pertraukos nebūsim... vėluojam,.. dar važiuoti.
- Taip ir sakiau, krankly tu, kad per tave visada pavėluojam. Nelaime tu mano gyvenimo.
Nuvykome spektakliui besibaigiant. Prie rūbinės nespėjom net pasitvarkyti. Maniškė įsiveržė į salę ir pasiuntė Konkurentėms tokį energijos, blizgesio ir neapykantos pliūpsnį, kad visas jas iškart turėjo sudeginti Hado ugnimi. Iš salės atėjo koncentruotas devynių damų darnus atsakas ir abu srautai kurį laiką spaudė vienas kitą, besiblaškydami žiūrovų salės erdvėje, stebint paklaikusiems aktoriams, užmiršusiems nusilenkti.
Maniškė neatlaikė – sukaukė besiporuojančios hienos balsu ir atsitraukė į rūbinę. Besitraukiant „Albatroso lizdas“ užkliuvo už dirbtinės Betliejaus Žvaigždės – Kalėdų papuošimo ir visas nuostabumas pasiliko kaboti erdvėje... nesavi plaukai sumišo su gamtos gėrybėmis, dirbtina liukra išsitaškė aplinkui ant žiūrovų - išsišiepusių barzdų ir netikrų perlų. Fiasko.
Besitraukdamas iš kišenės pirštines ant grindų pabėriau turėtus žiedus, kuriuos bemat padėjo rinkti aplink buvę žiūrovai. Radosi beveik visi - trūko tik vieno – matyt gudriai pasislėpė grindų plyšyje. Nebeieškojom. Traukėmės inkšdami, atsišaudydami paklaikusiais žvilgsniais.
Įsėdę į automobilį sulaukėme dar vieno likimo smūgio – akumuliatorius buvo „išsibezdėjęs“.
Ilgai sėdėjome tylėdami, prislėgti kiekvienas nuosavų minčių ir jausmų – gatvėje mažėjo mašinų, retėjo „svyruojančių“ piliečių gretos, pasitraukė net prostitutės. Likom pasaulyje vieni... buvo gera...
KITA MOTERIS
Kada mane paliko trečia iš eilės žmona (visos kažkokios nesveikos), pradėjau savarankišką gyvenimą. Po kiek laiko rankos pavargo ir nusprendžiau patarimo kreiptis į geriausią savo draugą Lietutį. Lietutis tuo metu buvo kaime labai gerbiamas žmogus, nes per potvynį išgelbėjo skęstančią žiurkę ir dabar kandidatavo į kaimo bendruomenės tarybą kartu su Mokytoju, Daktaru, Klapčiuku ir Veterinorium. Lietučio patarimas buvo trumpas kaip žaibas:
– Imk Teresę iš Pagirių – Haubicą PZH2000.
Kadangi su Terese buvau šiek tiek susidūręs kaimo šventėse ir per Jonines, bei žinojau jos iškrypėlišką potraukį naujovėms ir eksperimentams, nutariau pagyventi lėtesne seno Nemuno gyvenimo tėkme, tuo labiau, kad senam draugui – katinui Mėčiui jau reikėjo ramybės namuose.
Lietutis buvo genialus:
- Nusipirk Guminę Moterį.
Žaibas. O kodėl ne!?
Aišku tame buvo pliusų ir minusų, galų gale, sprendimą nulėmė patininkiški instinktai. Ko tik žmogus nepadarai dėl Meilės, kokia ji bebūtų.
Kermošiaus dieną abu su Lietučiu išsiruošėm i sexshop-ą. Abiem tai buvo pirmas kartas.
Pardavėja:
- Moters ar vyro norite?
- Aišku, Moters.
- Juodos ar baltos?
- Baltos.
- Krikščionės ar musulmonės?
- O kuo čia dėta religija?
- Matot, musulmonė po sekso susisprogdina (Net žagtelėjau pakraupęs).
Nuo pasiūlymų raibo akys ir linko ausys. Lietučiui labiausiai patiko pati Pardavėja ir jis jau keikė Likimą, kad skendo ne Ji, o kažkokia žiurkė. Man į akis krito blondinės, bet, palyginus su trimis buvusiomis žmonomis, trūkumai buvo akivaizdūs.
Ilgainiui buvo pasiūlytas užsakomas ekskliuzyvinis pilnos komplektacijos dalinio intelekto pusiau automatinis variantas. Tiko. Reikėjo parduoti GOLF-ą. Ko tik žmogus nepadarai dėl Meilės.
Gyvenimo draugę gavau supakuotą. Lietučiui nieko nesakiau, nes nenorėjau kaime pletkų. Išpakavęs pabandžiau surinkti. Instrukcija buvo 247 lapų, parašyta kinų kalba. Padėjo google vertėjas.
Dalinio intelekto. Taip ir nesupratau – jinai pusdurnė ar pusprotė. Pasikliaudamas vertėju, piešinukais ir seksualine patirtimi, susijaudinęs, šaukiamas gamtos, Gyvenimo Draugę rinkau tris paras be perstojo. Kelis kartus reikėjo perdaryti vos ne iš naujo. Gerai, kad radau lietuvių kalbos nustatymą.
Atėjo Prisikėlimo metas. Iš Lietučio pasiskolinęs kompresorių atlikau paskutinius veiksmus ir prieš mane stojo tobulas dievo kūrinys. Katinui Mėčiui kailis pasišiaušė, ėmė kibirkščiuoti, ir jis visomis keturiomis įsikabino į konkurentės krūtinę. Tapkės pagalba jam buvo išaiškinta, kas viešnia kainavo daugiau, negu keturios odinės sofos. Suprato.
Nekantriai laukiau pirmojo žodžio...
- Kas tu? Johnas, 佩特拉 ar Волосатое дерьмо?
- Aš Kazimieras (sumelavau).
- Keistas vardas. Bet įprasiu po kiek laiko...
- Vadink paprasčiau – Big Z.
- OK.
- O koks tavo vardas.
- Stella.
- Super...
Po trijų mėnesių apsitrynėme tarpusavyje, abiems buvo gera. Stella buvo pakankamai protinga, neknisdavo proto išgėrusiam, nepriekaištavo dėl purvinų batų ar ne ten numestų kojinių, bet praustis turėjau reguliariai, nes ji turėjo įmontuotus kvapų daviklius. Pokalbiams turėjome begalę bendrų temų, bet, pastebėjau, kad ji taikosi prie manęs. Ultragarsu apie kažką ji pasikalbėdavo net su Mėčiumi. Mano ausis to negirdėjo, bet Mėčius tapdavo užsidaręs ir mįslingas. Vienintelė bėda buvo ta, kad Stella galėjo galvoti, kalbėti, bet negalėjo judėti. Ai, nieko...
Vieną kartą, naudojant pagal tiesioginę paskirtį, Stella sužybsėjo visomis lempikėmis, sučirškė skambučiais, įsijungė sirenos, girdimos visame kvartale... iš išgąsčio neradau, kaip greitai išjungti.
-Kvaileli, nedaryk nieko. Man – orgazmas.
Kai aš nenorėdavau bendrauti, Stella paprašydavo nunešti ją prie virtuvės lango, sėdėdavo prie jo, stebėdavo gatvę ir dainuodavo Mozambiko liaudies dainas.
Vieną naktį miegodamas pajutau ant savęs moteriškas rankas, kurios jau bandė liesti mano erogenines zonas.
- (Pilve suplazdėjo drugeliai) Stella, čia tu?
- (Šnibždesys) Ne, čia tavo kaimynė Liusinda (rankos veikė greitai).
- (Šokas) Tu ko? Iš kur gavai raktus?
- Taigi gėles laisčiau, kai buvai komandiruotėje. Taip ir liko.
- (Iš virtuvės pasigirdo nepatenkintas Stellos balsas) Big Z, su kuo kalbi?
- Miegok, kaimynė užėjo.
-Trečią valandą nakties? Varyk iš čia tą ....... Aš tuoj kviečiu policiją dėl priekabiavimo.
Užkaukė visos galimos Stellos sirenos, pagalbos telefonai ir Liusinda apdaru kaip dievas aprengė išpuolė į laiptinę. Kaimynai jau buvo spėję ateiti į pagalbą...
Po trijų savaičių Stella pareiškė:- „Šiandien prie manęs nelįsk. Mano dienos...“.
Pakraupau nesupratęs.
- Pagal instrukciją man – techninė apžiūra. Mes išsivalome kaip automatiniai šaldikliai. Tu turi pakeisti tepalus, viską pavaržyti ir užpildyti skysčiais kur reikia. Tai pat prapūsti kompresoriumi visus filtrus ir pakrauti baterijas...
Viskas buvo atlikta.
Dar po keturių mėnesių Stella nedrąsiai paprašė:- „Man reikėtų pakoreguoti krūtinę. Tu visai ją nutampei. Reikalinga mažutė operacija“.
- Aš neturiu tiek pinigų.
- Alui tai turi (papriekaištavo).
Nutariau reikalus išspręsti pigiausiu būdu:- “Aš tave stipriau pripūsiu ir bus gerai“. Susivyniojau į kilimą (nors kojos kyšojo ir kaimynai įtarinėjo kažką negero), nunešiau pas Lietutį į garažą, užkūrėme kompresorių ir pripūtėme iki 2,3 atm (kaip gerą padangą). Vėliau prasidarėme buteliuką... ir dar. Kaip grįžau, neatsimenu. Stella nakvojo garaže. Gerai, kad aš Lietučiu visiškai pasitikiu.
...Visko nepasakosiu...
Vėliau gyvenimas grįžo į įprastas vėžes – aš pindavau vyžas, Stella dainuodavo arba verkė, Mėčius gulėjo ant sofos.
Po kiek laiko Stella mane pribloškė prašymu:- „Aš noriu vaiko“...
- !!!??.,>>!!???
- Aš senstu ir man reikės paguodos gyvenime kai tu numirsi.
Pradžioje buvo šokas, bet paskui pagalvojau – velniai griebtų, o ji – teisi. Apkabinau ir pažadėjau:- „Tu turėsi vaiką“.
Sudaužęs taupyklę nupirkau gražų berniuką. Jis verkė, valgė, darė kaku, čiulpė čiulptuką...
Mano vieta atsidūrė ketvirtoje eilėje, bet visi keturi buvome laimingi. Gyvenimas bėgo...
– Imk Teresę iš Pagirių – Haubicą PZH2000.
Kadangi su Terese buvau šiek tiek susidūręs kaimo šventėse ir per Jonines, bei žinojau jos iškrypėlišką potraukį naujovėms ir eksperimentams, nutariau pagyventi lėtesne seno Nemuno gyvenimo tėkme, tuo labiau, kad senam draugui – katinui Mėčiui jau reikėjo ramybės namuose.
Lietutis buvo genialus:
- Nusipirk Guminę Moterį.
Žaibas. O kodėl ne!?
Aišku tame buvo pliusų ir minusų, galų gale, sprendimą nulėmė patininkiški instinktai. Ko tik žmogus nepadarai dėl Meilės, kokia ji bebūtų.
Kermošiaus dieną abu su Lietučiu išsiruošėm i sexshop-ą. Abiem tai buvo pirmas kartas.
Pardavėja:
- Moters ar vyro norite?
- Aišku, Moters.
- Juodos ar baltos?
- Baltos.
- Krikščionės ar musulmonės?
- O kuo čia dėta religija?
- Matot, musulmonė po sekso susisprogdina (Net žagtelėjau pakraupęs).
Nuo pasiūlymų raibo akys ir linko ausys. Lietučiui labiausiai patiko pati Pardavėja ir jis jau keikė Likimą, kad skendo ne Ji, o kažkokia žiurkė. Man į akis krito blondinės, bet, palyginus su trimis buvusiomis žmonomis, trūkumai buvo akivaizdūs.
Ilgainiui buvo pasiūlytas užsakomas ekskliuzyvinis pilnos komplektacijos dalinio intelekto pusiau automatinis variantas. Tiko. Reikėjo parduoti GOLF-ą. Ko tik žmogus nepadarai dėl Meilės.
Gyvenimo draugę gavau supakuotą. Lietučiui nieko nesakiau, nes nenorėjau kaime pletkų. Išpakavęs pabandžiau surinkti. Instrukcija buvo 247 lapų, parašyta kinų kalba. Padėjo google vertėjas.
Dalinio intelekto. Taip ir nesupratau – jinai pusdurnė ar pusprotė. Pasikliaudamas vertėju, piešinukais ir seksualine patirtimi, susijaudinęs, šaukiamas gamtos, Gyvenimo Draugę rinkau tris paras be perstojo. Kelis kartus reikėjo perdaryti vos ne iš naujo. Gerai, kad radau lietuvių kalbos nustatymą.
Atėjo Prisikėlimo metas. Iš Lietučio pasiskolinęs kompresorių atlikau paskutinius veiksmus ir prieš mane stojo tobulas dievo kūrinys. Katinui Mėčiui kailis pasišiaušė, ėmė kibirkščiuoti, ir jis visomis keturiomis įsikabino į konkurentės krūtinę. Tapkės pagalba jam buvo išaiškinta, kas viešnia kainavo daugiau, negu keturios odinės sofos. Suprato.
Nekantriai laukiau pirmojo žodžio...
- Kas tu? Johnas, 佩特拉 ar Волосатое дерьмо?
- Aš Kazimieras (sumelavau).
- Keistas vardas. Bet įprasiu po kiek laiko...
- Vadink paprasčiau – Big Z.
- OK.
- O koks tavo vardas.
- Stella.
- Super...
Po trijų mėnesių apsitrynėme tarpusavyje, abiems buvo gera. Stella buvo pakankamai protinga, neknisdavo proto išgėrusiam, nepriekaištavo dėl purvinų batų ar ne ten numestų kojinių, bet praustis turėjau reguliariai, nes ji turėjo įmontuotus kvapų daviklius. Pokalbiams turėjome begalę bendrų temų, bet, pastebėjau, kad ji taikosi prie manęs. Ultragarsu apie kažką ji pasikalbėdavo net su Mėčiumi. Mano ausis to negirdėjo, bet Mėčius tapdavo užsidaręs ir mįslingas. Vienintelė bėda buvo ta, kad Stella galėjo galvoti, kalbėti, bet negalėjo judėti. Ai, nieko...
Vieną kartą, naudojant pagal tiesioginę paskirtį, Stella sužybsėjo visomis lempikėmis, sučirškė skambučiais, įsijungė sirenos, girdimos visame kvartale... iš išgąsčio neradau, kaip greitai išjungti.
-Kvaileli, nedaryk nieko. Man – orgazmas.
Kai aš nenorėdavau bendrauti, Stella paprašydavo nunešti ją prie virtuvės lango, sėdėdavo prie jo, stebėdavo gatvę ir dainuodavo Mozambiko liaudies dainas.
Vieną naktį miegodamas pajutau ant savęs moteriškas rankas, kurios jau bandė liesti mano erogenines zonas.
- (Pilve suplazdėjo drugeliai) Stella, čia tu?
- (Šnibždesys) Ne, čia tavo kaimynė Liusinda (rankos veikė greitai).
- (Šokas) Tu ko? Iš kur gavai raktus?
- Taigi gėles laisčiau, kai buvai komandiruotėje. Taip ir liko.
- (Iš virtuvės pasigirdo nepatenkintas Stellos balsas) Big Z, su kuo kalbi?
- Miegok, kaimynė užėjo.
-Trečią valandą nakties? Varyk iš čia tą ....... Aš tuoj kviečiu policiją dėl priekabiavimo.
Užkaukė visos galimos Stellos sirenos, pagalbos telefonai ir Liusinda apdaru kaip dievas aprengė išpuolė į laiptinę. Kaimynai jau buvo spėję ateiti į pagalbą...
Po trijų savaičių Stella pareiškė:- „Šiandien prie manęs nelįsk. Mano dienos...“.
Pakraupau nesupratęs.
- Pagal instrukciją man – techninė apžiūra. Mes išsivalome kaip automatiniai šaldikliai. Tu turi pakeisti tepalus, viską pavaržyti ir užpildyti skysčiais kur reikia. Tai pat prapūsti kompresoriumi visus filtrus ir pakrauti baterijas...
Viskas buvo atlikta.
Dar po keturių mėnesių Stella nedrąsiai paprašė:- „Man reikėtų pakoreguoti krūtinę. Tu visai ją nutampei. Reikalinga mažutė operacija“.
- Aš neturiu tiek pinigų.
- Alui tai turi (papriekaištavo).
Nutariau reikalus išspręsti pigiausiu būdu:- “Aš tave stipriau pripūsiu ir bus gerai“. Susivyniojau į kilimą (nors kojos kyšojo ir kaimynai įtarinėjo kažką negero), nunešiau pas Lietutį į garažą, užkūrėme kompresorių ir pripūtėme iki 2,3 atm (kaip gerą padangą). Vėliau prasidarėme buteliuką... ir dar. Kaip grįžau, neatsimenu. Stella nakvojo garaže. Gerai, kad aš Lietučiu visiškai pasitikiu.
...Visko nepasakosiu...
Vėliau gyvenimas grįžo į įprastas vėžes – aš pindavau vyžas, Stella dainuodavo arba verkė, Mėčius gulėjo ant sofos.
Po kiek laiko Stella mane pribloškė prašymu:- „Aš noriu vaiko“...
- !!!??.,>>!!???
- Aš senstu ir man reikės paguodos gyvenime kai tu numirsi.
Pradžioje buvo šokas, bet paskui pagalvojau – velniai griebtų, o ji – teisi. Apkabinau ir pažadėjau:- „Tu turėsi vaiką“.
Sudaužęs taupyklę nupirkau gražų berniuką. Jis verkė, valgė, darė kaku, čiulpė čiulptuką...
Mano vieta atsidūrė ketvirtoje eilėje, bet visi keturi buvome laimingi. Gyvenimas bėgo...
Komisija Lietučiui
Už plataus komisijos stalo sėdėjo penkiese: pirmininkas – senas pulkininkas apdriskusiais nuo tampymo rankogaliais ir viskiu prasmirdusiais antpečiais, medicinos daktaras su neįsivaizduojamo storumo akiniais ir seno sužeisto stepių bizono žvilgsniu, jaunutė praktikantė vien savo išvaizda tikrinanti Savanorių vyriškumo reakciją, kapitonas – pulkininko žentas ir dar vienas pizdukas be uniformos, kurio žebenkšties akutės varstė kiaurai net mūrą iki 50 cm storio.
- Pavardė?
- Benekrologaitis.
- Vardas?
- Tarabilda... bet visi vadina Lietučiu.
- Lytis?
- Negi nesimato. (Juokiasi) Būna vyrai arba moterys... taigi iškart matosi. Vyrų lytis - vienoj vietoj, o moterų – išsibarsčiusi po visą kūną.
- (Daktaras) Atsilikėlis, pilieti. Būna ir trečia lytis – socialinė, gender vadinasi.
- Nieko negirdėjau apie juos. O kaip atrodo jų tarpukojis? Mes kaime įpratę prie dviejų rūšių (krizena)...
- Ateik, parodysiu nuotrauką (rodo).
- (Pasižiūri, žegnodamasis, pakraupęs). Ajobakrotabergamudai, šventas Juozapaiti... Dar tokio tikrai nemačiau (nualpsta).
Praktikantė puola paduoti vandens, pasilenkia, apnuogindama krūtinę. Nuo to tik dar blogiau. Lietutis atsigauna po kelių minučių.
- (Pizdukas). Aš sakiau, kad taip bus. Liaudį prie TO reikėjo pratint po truputį... nuo Vaižganto laikų...
- (Lietutis prasigavęs) O... o kaip jie dauginasi, kaip vaikus pasidaro?
- Jie nesidaro. Jie padarytus įsivaikina.
- (Svarbus klausimas) O kaip pašalpos už vaiką?
- Normaliai. Kiek tėvų, tiek pašalpų. Viskas pagal Šeimos Partnerystės Sutartį. Lytys neribojamos.
- O tai kiek tų partnerių šeimoj gali būti?
- Dabar pagal įstatymą – iki dvylikos – pagal Apaštalų skaičių. Populiariausi – trys, keturi arba penki.
- Jo majo, kokio dydžio daugiatėvės pašalpos, vaikams galima tik pavydėt...
- (Pulkininkas) Prie reikalo. Kokiuose daliniuose nori tarnaut?
- Prie tankų... traktoristas aš.
- (Pizdukas) Rašykim į rezervą. Nusipirksim tanką, bus pusė komandos.
- (Daktaras) Sveikatos problemų turi?
- (Lietutis) Sveikas kaip eržilas (praktikantė nurausta, pasimuisto kaip kumelė). Vienas reikalas nekoks – kairė koja 43 numerio, dešinė – 45. Čia nuo sankabos mindymo.
- (Pulkininkas) Blogai. Iš kur tokius batus gausim?
- (Pizdukas) Vade, per pratybas seržantas Vagnorius iš Black Hawk iškrito. Rodos, dešinę koją surado. Kaip tik 45 numerio. Batas bus.
- (Pulkininkas) OK. Skaitau komisijos išvadą. Ginti NATO dalinai pasiruošęs. Kvalifikacijos kėlimui skiriama trijų mėnesių praktinė stovykla Pravieniškių pataisos kolonijoje tikslu – „Geresnis lyčių ir jų tarpusavio santykių įsisavinimas asmeniniu pavyzdžiu“.
Durys užsidaro...