Norėčiau pasiūlyti Jums keletą savo eilėraščių
Eilėraščiai kurti labai skirtingais gyvenimo periodais, skirtingomis nuotaikomis ir skirtingais tikslais. Turiu labai didelę svajonę eilėraščius susisteminti ir išleisti knygute. Tam reikalingos lėšos, todėl kviečiu norinčius prisijungti prie šio projekto. Gal tarp Jūsų yra norinčių leidinuką apipavidalinti? Susisiekime...
Čia pateikiu keletą savo eilėraščių, kuriuos padalinau į kategorijas (sąlygines), ką planuoju atlikti rinkinuke. Linkiu, kad neatsibostų...
Čia pateikiu keletą savo eilėraščių, kuriuos padalinau į kategorijas (sąlygines), ką planuoju atlikti rinkinuke. Linkiu, kad neatsibostų...
Mano ese
Kažkur toli toli, o gal ir visai netoli, plokščios Žemės pakrašty, gyveno Svajonių Fėja. Vos tik suvokęs Pasaulį, Tu sugalvojai eiti pas ją, nes tai buvo ir Tavo Svajonė.
O eiti nebuvo lengva – bekraščiai toliai driekėsi prieš Tavo akis ir daug erškėčių pynėsi po Tavo kojom.
Takelis vedė per gūdų Mišką, kuriame stūgavo, spygavo, riaumojo daugybė žvėrių, bet jie Tavęs nelietė – Tu buvai Gamtos Valdovas ir jie traukėsi iš kelio, nors ne visiems jiems tai patiko.
Miškui pasibaigus, prasidėjo Dykuma – skaudžios dulkės gėlė akis ir gerklę, negailestinga Saulė spinduliais gręžė iki Sielos gelmių, jėgos išseko ir buvo taip, kad prašei Skorpiono:- „duok nors lašelį savo nuodų, kitaip mirsiu iš Troškulio“. Vakarop Miražas parodė spindinčią Oazę, kuri buvo nekas kita, kaip seniai pamirštos Kapinės.
Tu ėjai takeliu tarp Veidų ir Vardų, tarp pažįstamų, girdėtų ir nežinomų. Kai kurie buvo geresni už Tave, o gal Tu buvai geresnis už juos. Kai kurie buvo blogesni, o gal Tu buvai blogesnis už juos. Kas žino?
Visai prie Pasaulio krašto plytėjo Ledo Plynė. Įveikti ją Tau nebebuvo sunku – kruvinais nagais Tu draskei ledyno nugarą ir šliaužei ten, į išsvajotą Pasaulio Kraštą.
Kai Tu jį pasiekei ir pamatei Svajonių Fėją, atrodė, kad Tavo keliui finito, bet Ji tik nusijuokė, pakilo ir nuplasnojo ten, iš kur Tu atėjai, į kitą pasaulio kraštą Ten grįžti Tau nebebuvo jėgų, Tu suklupai ir per laiką Saulė, Lietus ir Vėjas pavertė Tave paprastu Pakelės Kryželiu...
O eiti nebuvo lengva – bekraščiai toliai driekėsi prieš Tavo akis ir daug erškėčių pynėsi po Tavo kojom.
Takelis vedė per gūdų Mišką, kuriame stūgavo, spygavo, riaumojo daugybė žvėrių, bet jie Tavęs nelietė – Tu buvai Gamtos Valdovas ir jie traukėsi iš kelio, nors ne visiems jiems tai patiko.
Miškui pasibaigus, prasidėjo Dykuma – skaudžios dulkės gėlė akis ir gerklę, negailestinga Saulė spinduliais gręžė iki Sielos gelmių, jėgos išseko ir buvo taip, kad prašei Skorpiono:- „duok nors lašelį savo nuodų, kitaip mirsiu iš Troškulio“. Vakarop Miražas parodė spindinčią Oazę, kuri buvo nekas kita, kaip seniai pamirštos Kapinės.
Tu ėjai takeliu tarp Veidų ir Vardų, tarp pažįstamų, girdėtų ir nežinomų. Kai kurie buvo geresni už Tave, o gal Tu buvai geresnis už juos. Kai kurie buvo blogesni, o gal Tu buvai blogesnis už juos. Kas žino?
Visai prie Pasaulio krašto plytėjo Ledo Plynė. Įveikti ją Tau nebebuvo sunku – kruvinais nagais Tu draskei ledyno nugarą ir šliaužei ten, į išsvajotą Pasaulio Kraštą.
Kai Tu jį pasiekei ir pamatei Svajonių Fėją, atrodė, kad Tavo keliui finito, bet Ji tik nusijuokė, pakilo ir nuplasnojo ten, iš kur Tu atėjai, į kitą pasaulio kraštą Ten grįžti Tau nebebuvo jėgų, Tu suklupai ir per laiką Saulė, Lietus ir Vėjas pavertė Tave paprastu Pakelės Kryželiu...
Tu neskaičiuoji savo akimirkų,
Savo dienas Tu išdalini kitiems, Tavo metus nusineša nerimstantis amžių bėgsmas, O kas gi lieka Tau? Nejaugi nieko? Ne, Tau lieka nuostabus gyvenimas... Būti Šaltiniu ir savo tyru vandeniu Rieškučias pripildyti ištroškusiam, Būti Dangumi, Žole, Rasa kiekviena dieną Tai šitaip paprasta Ir šitaip šventa... Būti Ugnimi ir taip kiekvieną dieną Ne deginti kitus, bet degt savy. Iš kur tiek šilumos, iš kur tiek spindesio Kai Vėjas nori užgesint, O Tu degi, Degi ir šildai Pavargusias Akis, Rankas, Apleistas Širdis... Tad būki Savimi kiekvieną dieną Kaip kad dabar esi – Kasdien augink Save – Kartu mane. Tik nepaklyski smulkmenose, Nes jos padaro žmogų pilką, O Tu turi švytėt, Švytėt ir degt turi, Švytėt ir degt Ir visą Laiką... Atmintis
|
Kvailas sekmadienis
|
Širdies dūžis
Mano širdies dūžis
Sutapo su alkanu klyksmu, Kurį išgirdusi Motina Nusibraukė prakaito lašus Nuo jau sidabrėjančios sruogos Ir laiminga nusišypsojo. Laikmatis pradėjo skaičiuoti... Laikmačio dūžiai, laikmačio dūžiai... Jie suskaičiuoja gyvenimo jėgą, Jie suskaičiuoja dieną ir miegą. Jie susišaukia su ūžiančiu vėju, Staiga pasislėpę už medžių alėjoj. Juos užsūpuoja bangos prie jūros, Juos panešioja plazdančios burės. Jie, įsivėlę į mylimus plaukus, Tyliai burkuoja liepų palaukėj. Juos nori pagauti alkanos lūpos, Bet jie jau giliai prie krūtinės supas. Jų nenusako žinomos spalvos, Jų neišgirsta net žylančios galvos... Jų neįmanoma niekuo sugroti, Kas imasi groti – tikras beprotis. Kas bando sugauti ir užrakinti, Naikinasi Viltį ir artinas Mirtį... Danguj juos išlydi gervių klykimas, Miškuos suskaičiuoja gegė likimą, Laukuose tobulos varpos palydi Ir lyg iš niekur randasi brydė. Jie Tau nusako dalią dalužę- Laikmačio dūžiai, laikmačio dūžiai... Mano paskutinis širdies dūžis Sutapo su paskutiniu atodūsiu. Netiesa, po atodūsio Jis dar suskaičiavo Septynis gyvenimus... |
Paskutinė vasaros diena
Ta paskutinė vasaros diena
Atėjo nelauktai. Su stiklo skambesiu Į viskio taurę, Su vėjo šuorais, Kurie siūbavo girgždančias duris Ir kėlė sumaištį Jausmų, minčių plejadoj. Net langas prisimerkė Ir ėmė gąsdinti Šešėliais dvasių praeities... Atsiguliau ant sofos ir verkiau. Ką ten verkiau, Raudojau iki nevilties, Kad sugrąžinti negaliu, Kas prarasta, Kas lieka vasaroj, Kas lieka atminty, Kas lieka sąžinėj... Tada, išėjęs į balkoną, Pirštus susikišau į burną Ir sušvilpiau balsu nesvietišku. Pakilo vėjas, Atsiliepė ne ką prasčiau... Ir švilpėm viens kitam, Ir mėgavomės tuo abu, Ir lūžo, virto medžiai, Ir bangos plovė smėlį Iki skaisčių pajūrio kopų, Bet greitai jam pabodo, Ir nuginė jis debesis tolyn, Į saulės pusę... O aš likau - Bejėgiškai stebėjau, Kaip bėga nuo manęs Ta paskutinė vasaros diena Ir apgaubia ruduo, Kurio taip nekenčiu... |
Keletas lengvesnių eilėraščių
Toks likimas
Kai baigtas gerti butelis, Ir skaudžiai kanda utėlės, Kada ant sienos blakės Didžiulės kaip plaštakės, Net katinas pakraupęs Balsu gepardo kniaukia, Tada ateina metas Atsukti laiko ratą... Galėjau būt artistas, Bent grimeris suknistas Ir primadonų krūtis Grimuoti kaip pasiutęs. Galėjau tapti vachmistru Pleibojumi neatrastu. Nesugebėjau vietoj Atsegt Lili korseto. Juk kartą panorėjęs Galėjau tapti gėjumi, Bet motina neleido Suteršti kaimo veido. Buhalterė Marytė Išmokė tai daryti. Be galo jai dėkingas, Kad man patinka svingas. Galėjau tapt pilotu, Bet po kelių zaliotų Susivokiau, kad tiksliai Lėktuvan neįlipsiu. Turėjau gerą progą Nulaužt DaVinčio kodą, Bet Rapolas pasiutėlis Pasikvietė prie butelio... Juk pagal būtį paprastą Kiek galimybių prarasta. Žiūrėdamas į utėlę Atsikemšu dar butelį... AUTOAUTO
Tik kartais išropoji iš garažo Į turgų, kapines ar šiaip kur. Nelemta tau nūnai motorą gražų Iš karto užsikurt. Iš duslintuvo Kyla juodas dūmas Ir žvakės kibirkštis ne ta. Kas per jaunatviškas naivumas - Ta praeitis kieta... Kada kiekvieną jauną Poršę Galėjai tu paimti ant buksyro Didžiavos ji, kad nubuksavo Corsą Ir džiaugėsi, sutikus auto vyrą... Dabar esi pasenęs, parūdijęs modelis, Kaip vargšas nunešiotas Opelis. Ir nebebus gyvenime Ferari Arba Lambordžini - Tu susitaikyki su tuo, vaikine. Ir greitkelyje Į Svajonių šviesą Tu tarp visų Autsaideriu velkiesi. Bet, sako, amžinas arklys Vagos juk niekad negadina. Tikėkis, kad viltis išlįs Ir pasisuks kokia Audinė. Ir tegu lekia tie, Kurie adrenalino trokšta, Tu judinkis ramiai Tvarkingai savo juosta. Ir jeigu iš kairės matai Pirštu ištiestu ranką. Tu fuckink atgalios, Tegul pamato – Tau dyzelio užtenka... DilemaTa prakeikta pamotė – Lemtis
Išbraukia metus iš laiko juostos. Priešinasi protas, bet negali jis Anei raudot, nei juoktis, anei guostis. Ir minčių, jausmų, vilčių alėjoj Toks aštrus vingiuotas mūsų kelias: Iš vaikų mes tampam barmalėjais, Iš sadistų – nekaltom mergelėm. Man Lemtis paliko tik nutryptą ruožą Gelžkelio ir sandėlių rajone. Jau švilpukais garvežiai neošia, Tiktai vėjo ta paklaikusi dejonė. Tik į kojas braižo aštrios viksvos, Kai išsiruoši ilgon kelionėn. Juk visi pažįsta galutinį tikslą Ir visi keliai nuves į Romą. Bet, priėjęs tunelį, meldiesi, Ir aukoji viską Honoro malonei: Ar gale išvysi blankią šviesą, Ar tamsoj pabaigsi šią kelionę... |
Žala karvė
Kas važiavot šiandien į Žirmūnų pusę Matėt - žala karvė žaliam troleibuse. Netvarka gavosi – juk aplinkui žmonės, O čia – žala karvė iš dangaus malonės. Troleibuso šoferis - ilgaūsis Fiodoras Dingo susipratęs, kad jomarką darąs. Susirinko žmonės – kas pyko, kas kvatojo, O karvė tik mykė ir kaltai šypsojosi. Nors darbas, mokykla – jau devynių pusė Nieks nesiskubino paleist troleibuso. Pro šalį ėjo aštuonios juodos moterys Jos ėmė žegnotis ir „sukalė“ poterius, Nuo stoties atvykusios Naktinės Plaštakės Parodė striptizą, kokio dar nematėt. Politikoj perėtas garbus Inkilaitis Ėmė karvę gėdinti ir feisbuką laikinti. Atrėžė karvei politinį pamokslą, O ji tik šypsojosi į karvišką skruostą. Staiga atsirado pirmieji plakatai, Kas, kad nešvankūs, bet juos aiškiai mato, Aplinkui būriavosi garbūs senjorai Negi karvės kaltos, kad gyvenam neoriai. Politikai, lytikai, pikti homofobai Surado reklamai skylę neblogą. Jau visur aidėjo graudžios peticijos Tik minioje, kaip visad, nebuvo policijos. Dabar pareigūnai, sekliai, prokurorai Pasikeisdami saugo diendaržio tvorą. O karvė? Karvutė susikūrė sau nuotaiką neblogą, Nes stebėjo už dyką „zoologijos sodą“... Upelis
Upelyje – Mintis,
Upelyje – Viltis, Upelyje – Lemtis, Upelyje – Mirtis. Gyvenimo upelis, Per sausą žemę teka, Per godžią žemę teka, Per skaudžią žemę teka. Tu gerki atsiklaupęs, Kitaip paliksi brydę, Kitaip sudrumsi teką, Kitaip nerasi tako. Tada sutiksi vėtrą, Tada prarasi giedrą, Ir rausdamas iš gėdos, Nutrinsi žemėj pėdas. Paliesi tai, kas šventa - Rūdyt tau amžiais lemta, Raudot tau amžiais lemta, Nes tolsta kitas krantas. Palieski lūpom šviesą, Nes visada norėsi, Kad kasdieninė duona Skalsi būt, ne raudona. Kaip ne raudona staltiesė, Kurią ant stalo patiesė. Raudonas tiktai kraujas Ant staltiesės baltos... Ir vėl sugrįžk prie upės, Ir melskis atsitūpęs, Nes vandenys skaičiuoja Praleistas minutes... Madona
|
Du dainų tekstai grupėms "LYRA" ir "RAP' HA"
Turėt tave
Tave kaip deimantą turėti delnuose, Mylėt tave Mylėt karštai, kaip vasarą, aistringai, Paguost tave Paguost, nes šito tau pastoviai stinga. Toli, toli, Kur baigias mūsų dienos, Kur kiekviena sekundė lėks Lėks į praeitį. Tada, tada, Paliksi šitoks vienišas Ir stengsies pakartot save Save neatrastą... Leki, leki Į beprotybę tobulą Ir stengiesi suvokt vaikystės Vaikystės paslaptį... Tiki, tiki, Bet mintys skaudžiai atgula, Ir niekaip negali savęs Savęs suprasti... Kai vakaras ateina šitoks kraupiai paprastas, Kai šaltis ant langų gėles išrašo Aš sau jaučiuosi svetimas, neatrastas, Aš piktas iki paskutinio kraujo lašo. Kodėl tave tą vakarą aš pamečiau, Lydėjau akimis žvilgsnius nutolstančius- Aš pamenu ir nieko nebe pamenu Lyg vienišas beraudantis girtuoklis. Aš juk žinau, kad tu nesi princesė, Bet tu nesi pudruota gatvės valkata. Norėčiau eiti vėl per sniegą dviese, Norėčiau išsnieguoti tavo paltą. Bet laikrodis rodykles vėlei pasuka, Ir tu tampi be galo nebegrįžtanti. Paliksi mintyse, tarytum pasaka, Nubėgsi vėl per sniegą tyžtantį... |
Šito tu siekei ir šito tu norėjai,
Paskutinį sniegą neša vėjas, Purvinoj laiptinėj mylimės abu. Prieblandoj matau kaip virpa tavo pirštai, Ištiesi tu man tą prakeiktą švirkštą – Iki beprotybės viskas vėl ratu... Kiek kartų sau sakiau – „nesikalsiu“ jau daugiau, Bet nebegaliu pakęst tamsos. Tavo akyse – pavasaris, Tavo akyse – ištirpsta sniegas Ir tarsi ledinės ašaros Vėlei man per skruostą, Vėlei man per skruostą Kris. Viską aš turiu ir visko man pakanka, Vandenį geriu iš tavo rankų. Eikime mes ten, kur baigiasi pūga. Esam užmiršti, į gatvę išvaryti, Einam ir negalim nieko pasivyti, Bet Mirtis nėra dar pabaiga... Kiek kartų sau sakiau – „nesikalsiu“ jau daugiau, Bet nebegaliu pakęst tamsos. Tavo akyse – pavasaris, Tavo akyse – ištirpsta sniegas Ir tarsi ledinės ašaros Vėlei man per skruostą, Vėlei man per skruostą Kris. |
Sveiki. Radau prieš daug metų rašytą tekstą, kai dar nebuvo kompų. Tai buvo LKL "Žalgirio" ir "Atleto" kovos.Laikas
Laiko juk nesustabdysi...
Tie mūsų metai, slenkantys pro šalį, Tos mūsų dienos – jos vaivorykštės margumo Atskleidžia gaivų atminties vitražą, Kurio kiekvienas krištolas- Tai buvusi akimirka, Prabėgusių jausmų spalva dažyta; Tik niekada nesigailėk spalvų, Nes laiko juk nesustabdysi... Tik niekada nesigailėk jausmų Ne tiktai Meilės, Pagarbos ir Laimės Nesigailėk ir Liūdesio, Ir Skausmo tu nesigailėki, Nesigailėk Pavydo, Nerimo, Piktumo, Nesigailėki to, kas buvo, Nes laiko juk nesustabdysi... Rytoj akimirkos į priekį neš Į naują dieną, kurioje Vėl daug spalvų, vėl daug jausmų, Svajonių, atradimų, praradimų... Nesibijok, kas buvo – tai gražu, Kas bus vėliau – bus dar gražiau. Tai tavo nebepakartojamas likimas. Ir nebandyk jam prieštarauti, Nes laiko juk nesustabdysi... Savaitės mintys
Žinau, kad bus trečiadienis
Ir pasiėmęs dalgį Kalne nupjausiu žolę, Kuri tiek laiko kvepianti Ir spalvomis viliojanti. Bet laikas Jai, Kaip laikas kiekvienam, Kas turi pradžią. Nes po pradžios ateina pabaiga Ir tai – nekintama ir tikra... Žinau, kad ketvirtadienį Užmesiu tinklą skersai upės. Negaudysiu žuvies – Man jos nereikia. Tebus tai tiltas tarp dviejų krantų, Tarp Neapykantos ir Meilės Tarp Tikro ir Netikro... Ir sugirgždės Benamės valtys, Ir plaksis baltos putos į krantus, Belaukiant Žilvino... Žinau, kad bus penktadienis. Tądien vaikysiu danguje paukščius. Kaip Grifas, Sakalas Ar Feniksas, Kuris kasdien sudegti nori Dėl savo nešvankių minčių, Dėl savo poelgių, Dėl savo egoizmo, O rytą prisikelt norėtų Skaidrus, kaip krištolas, Švarus, kaip staltiesė Po kasdienine duona... Žinau, kad bus sekmadienis. Užlipsiu į aukščiausią kalną Kiek tik jėgų turėsiu, Rankas pakelsiu Ir pranešiu Dangui, Kad aš visai nesvetimas Šioj žemėj... Ir užsidegs laužai Ant gretimų kalnų, Ir širdys vėl giedos ne Rekviem, Bet Mundi Glorija, Kuri taip nepraeis lengvai, Kaip kiekviena pilka Diena praeina... Intymumo akimirka
Nuo ryto žiedlapio
Ant mano piršto Nukrito lašas. Pagavo Saulės spindesį Ir apsivilko juo. Sušvito pats Kaip milijonai Besiblaškančių vilčių, Kaip švento Elmo ugnys Ant mūsų meilės Brigantinos stiebo. Aš jį paleidau Šiek tiek žemiau plaukų – Ant mielo kaklo, Kurį dažnai bučiuoju. Ir jis pradėjo savo kelią - Žemyn, žemyn Tarp intymių uolų, Tarp Scilės ir Charibdės, Kol pagaliau Surado ramų ežerą, Kurio krantus Bandau apeiti lūpomis, O tu sakai: -Tik nebandyki išdžiovint Jaunystės mano tvenkinio. Tada atsisuku į Saulę Ir prašau: Nereikia mums naujos Sacharos... COVID karnavalas
Apsidairyk, aplinkui Karnavalas, Aplink spalvoti iškreipti veidai. Toks fainas priverstinis Kaukių Balius, Kai Lietuvoj Veneciją matai. Drausmingai užu kaukių užsidarę Veidai, vardai ir asmenybės. Gali tik burt su korta Taro Koks kodas prieš tave ar tapatybė. Visi vienodi - šmikiai ir šventieji, Banditai, advokatai, pederastai. Daug nervų ir kantrybės tau kainuoja Nors vieną čia pažįstamą atrasti. Juk jeigu nenorėdamas netyčia Iš kaukės prakeiktos iškiši nosį: Du šimtai penkiasdešimt atgailos Iš piniginės iškeliaus, tada žinosi. Su kaukėm gimsim ir numirsim, Naujos dienos mes džiaugsimės sulaukę Ir pabaigoj, kai dūmais virsim Ant urnos prabangios uždėsim kaukę… |
Ei, ar regėjai tu finalą kietą
„Žalgirio“ vampyrai išskerdė „Atletą“ Nieko nenujausdami treniravos vyrai, Staiga juos užpuolė „Žalgirio“ vampyrai Po visko salėje liko vaizdas kietas- Gabalais voliojosi ant grindų „Atletas“ Žinomas rašytojas – vidurio puolėjas Sėdi ant suolelio galvą pasirėmęs „Žalgirio“ vampyrai iš jo kvatojas Iki pažąstų jam nutrauktos kojos. Guli gynėjai kraujais apsitaškę: Išbadytos akys – nebemato krepšio Trenerio plaukai pabalo iš naujo „Žalgirio“ vampyrai išsiurbė jam kraują. Per finalą fanai laikėsi ant kanto Ne kraują siurbė, bet „Pepsi“ ir „Fantą“ Kas liko iš „Atleto“ sveikom rankom ir kojom, Tam administracija ausis nukapojo. Palikę kaip jūrą „Atleto“ kraujo klaną, „Žalgirio“ vampyrai lieja šampaną. Už metų finalas – vėl skerdynės gausios Dėl kelių žiedelių dirbtino aukso. 1995-1996 Kauno „Žalgiris":Kauno „Atletas“ 3:2 Tr. J. Kazlauskas, Vl. Garastas Atminties kristalas
Kada išeisiu,
Paimsiu tik duonriekį peilį Ir stebuklingą Atminties Kristalą, Kurio vienoj briaunoj kažkur esi ir Tu. O koks spalvotas jis ir šiltas, O koks jis kvepiantis Lietum ir žemuogių šlaitais. O kiek pažįstamų jame įrašę savo praeitį Džiaugsmu ir ašarų skaudžių pakalnėm. Išeidamas paliksiu čia Tiktai smalos beprasmį juodulį, Kad kiltų baltas dūmas iš vaikystės kamino, Kada mane išrinks Padangių Popiežium. Ir suks ratus virš dūmų gervių klyksmas, Ir si-bemoll aidės rubino ašaroj, Palaiminsiu lietum aš susirinkusius Ir nuostabi ramybė vėl sugrįš man. Kada išeisiu. paimsiu tik Duonriekį peilį... O Atminties Kristalas Telieka memuaruose... JūraGyvenu ant jūros kranto,
Kur žuvėdros karpo vėją, Kur likimo uolos byra, Virsta kopų smiltimis, Audros atneša iš jūros Nibelungų liūdną raudą, Ir kišenėje nelieka Net smulkiausių pinigų. Naglio suneštos svajonės Išpustytos šalto vėjo, Gintarais staiga pavirto Ar keleivių akimis. Senos močios pjausto duoną Pakelės aštriausiom viksvom, Girtas valkata aprauda Savo pamestus vaikus. Pakeleivį skalbia lietūs, Šaltas mėnuo skelbia giedrą, Bangos stengiasi pagauti Mano padrikas mintis, Jos mane pririšo vėju Ir užsupo marių mėliu, Štai todėl visų keistybei Gyvenu ant jūros kranto... LietusPrisimenu Lašus,
Prigludusius prie stiklo Ir srovele keliaujančius žemyn. Kartu nusinešančius Kasdienybės siautulius Ir mažo vaiko skaudulius, Kai atimtas saldainis Brangesnis buvo, nei stalčiukas, Kur paslėpti sudėti tėvo Taip geidžiami, bet draudžiami Daiktai. Prisimenu nulytą Kelią, Vingiuojantį pro samanotų medžių eilę Ir apšviestą žibintais, Kurie nelaikė gėda Matyti viską naktyje, Kai tiek aklų aplinkui. Nulytas kelias man primena Seniai nulytą praeitį... Prisimenu Vaivorykštę Ne tą, kur paišoma ant sienų, Ne tą, kur valkioja Kiekvienas, kas netingi, Bet tą, kuri tikrai palydi lietų Ir pasitinka saulę... Moterims
Mielosios, gerosios, gražios,
Mums į pasaulį atnešusios Šilumą laukiančių rankų Ir vėsą vakarą tvankų. Gerbiamos, mylimos, keikiamos, Atstumtos, bet visada reikiamos, Puolamos, kartais net mindomos Jūs sugeba to nepriminti mums. Švelniosios, jautriosios, lyriškos Kartais už mus būnat vyriškos, Norit Jūs to ar nenorit, Laikot gyvenimo svorį. Kenčiančios, tylinčios, laukiančios, Neinkščiančios ir nešaukiančios Mus įsijautusius tildančios, Mus išsikvėpus papildančios. Tikrosios, amžinos, jaunosios Leiskit ištart švelnų žodį Jums, Leiskit paliest atsiklaupus Jums sidabrėjančius plaukus. Leiskit nubraukti nematomas Dėl mūsų išspaustas ašaras. Likit, kaip esat, tos pačios – Mielosios, gerosios, gražios... Apsisprendimas
Aš pakeliu rankas Ir į nieką neatsispyręs Lekiu tarp Žemės ir Dangaus, Tarp Melo ir Tiesos, Tarp Saulės ir Tamsos Į savo Viltį. Vėl apsupa mane Tie, kurie nekart nuvylė – Žadėjo būt tikri, Žadėjo būt Palaimintais, O gąsdino Archangelo kardu... Aš išskečiu sparnus Ir jais plaku kad tik nemirti, Kad tik laikytis erdvėje, Kad tik laikytis pasakoj, Kurią sukūrė vėjas, Už lango švilpdamas Likimo man simfoniją, Bet ji pavirto kakofonija, Nes sugirgždėjo durys Į Hado degančius nasrus... Ir šmėsteli Mintis – Ar kilt aukštyn Ir ten sudegti kaip Ikarui, Ar akmeniu žemyn, Kur laukia skaudžios liepsnos Už tai, ką padarei tada, Už tai, ką dar žadi daryt... Dėl to sklandau aš erdvėje Jau šimtmečius ar dar daugiau Ir niekaip negaliu aš apsispręst: Ar kilt į Šviesą, ar pasilikt Tamsoj... |